Dvasinė prabanga

„Man niekas nieko nepadėjo – viską susikūriau pati“, – neseniai pokalbio metu tvirtino asocialioje šeimoje užaugusi moteris, ankstyvoje jaunystėje susilaukusi kūdikio. Augino viena – be namų, materialinio pagrindo, be artimųjų pagalbos.

Prieš keliolika metų šią skaudžią gyvenimo istoriją paskelbėme „Bangoje“. Nustebino skaitytojų geranoriškumas, atjauta ir noras padėti vargstančiai mamytei bei jos vaikeliui. Jauni ir vyresni siūlė pagalbą – perdavė redakcijai savo aukas arba patys nuvežė. Daiktai, pinigai, maisto produktai keliavo į vargų prispaustos nepilnametės mamos būstą. Tai buvusi tikrai nemenka parama. Tuomet, regis, nuoširdžiai dėkojo ir ji. Bet dabar apie tai net neužsiminė.

Vežti labdarą – ne laikraščio redakcijos misija, bet tai darėme iš nuoširdaus gailesčio kaip ir mūsų skaitytojai. Darėme tikėdami, kad bent kiek palengvinsime jaunutės moters dalią, kad visuomenėje daugės gerumo – jį žmonės daugins dalindamiesi. Dabar tuo abejoju. Juk kaip galima dauginti gerumą, jeigu jo nebeprisimeni? Bet aš džiaugiuosi šia iniciatyva. Džiaugiuosi skaitytojais, kuriems užteko papasakoti apie realią, neišgalvotą bėdą, ir jie dalijosi su bėdžiumi tuo, ką turėjo. Iš širdies gelmių plaukiantis gerumas. Ir neabejoju, kad tuomet parėmusieji skurstančią mamytę su kūdikiu patyrė dalijimosi džiaugsmą, dvasinį pakylėjimą. Ir, tikiuosi, jie laimingi, jiems sekasi kurti savo gyvenimą. Galvoju, kad nejaučiant dėkingumo žmonėms už jų gerumą tarsi laukiama, kad bėda sugrįžtų. Realybė patvirtina, kad taip dažniausiai ir nutinka.

Vienas rajono politikas, kartą paprašytas padėti vargstančiai studentei, nepagailėjo nemažos pinigų sumos. Nesitikėjo, kad mergina juos grąžins, tačiau vylėsi, jog kada nors pasidalins su kitais. Tačiau jis nesulaukė net padėkos, todėl sunku tikėtis, kad aukos gavėja dalijasi gerumu, kurį patyrė.

Jaučiu pagarbą LRT televizijos žurnalistei Editai Mildažytei, jau 12 metų paprastų žmonių bėdas pardavinėjančiai televizijos laidoje „Bėdų turgus“. Iš tiesų talentinga žurnalistė rastų kitą nišą – vestų laidas apie „spindintį“ gyvenimą, rastų „verkiančių turtuolių“… Viename interviu ji prasitarė, jog „tokiame mėšle, kokiame šiandien yra žurnalistika, dirbti pagal profesiją ir padėti žmonėms yra didžiulė dvasinė prabanga“…

Laidos herojai – žmonės, atsidūrę sudėtingiausiose, kartais, atrodo, beviltiškose situacijose. „Bėdų turgus“ – ne surežisuota gyvenimo šventė, o skaudi realybė, nešviesioji gyvenimo pusė. Ne šokių projektas, nors gal ir jo dalyviai turi neįgalių brolių bei seserų.

Emociškai sunku žiūrėti šias laidas. Suklūsti: koks atkaklus tėvo ar mamos siekis ištraukti iš ligos gniaužtų savo vaiką, regis, beviltišką ligoniuką. Ir tai jie deklaruoja visai Lietuvai. Gal po tokių išsisakymų palengvėja jų dvasinė našta? Manau, jog didelė dvasinė galia ir žiūrovų linkėjimas, kad keistųsi kenčiančiojo likimas.

Žiūrovai šluostosi ašaras, klausydamiesi neįtikėtinų istorijų. Nemėgstantiesiems laidos „Bėdų turgus“ patarčiau pažiūrėti, kad pamiltų savo likimą. Yra su kuo palyginti.

Ne kartą „Bėdų turgaus“ komanda lankėsi Klaipėdos rajone ir nupirko vargstančiųjų bėdas. Pasitaikė, kad po „Bangos“ apsilankymo pas bedalius tomis pačiomis pėdomis važiavo ir „Bėdų turgaus“ komanda. Jų namuose ant stalo televizininkai rasdavo laikraščio numerį su rašiniu apie ten gyvenančiojo bėdą. Žinau, kad šie žmonės, važiuodami filmuoti į skurstančias šeimas, susimesdavo pinigėlių ir nupirkdavo vaikams saldumynų bei kitų maisto produktų: širdis neleido apsilankyti tuščiomis. O sako, kad nuoširdumas šiandieniame pasaulyje – didžiausias deficitas.

Neatsitiktinai už gerumą ir pagalbą 2013-ųjų Lietuvos metų moterimi išrinkta LRT televizijos žurnalistė E. Mildažytė, anot politikų, užkariavusi žmonių širdis. Per12 metų ji padėjo daugeliui šeimų, atsidūrusių už socialinio saugumo ribų. Tačiau ji tvirtino, kad pasaulio gelbėtoja nesijaučianti. Tik džiaugiasi dirbanti tai, kas patinka. O tai – dvasinė prabanga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių