Emigracija – laikinas gyvenimas
Savo knygoje „Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926–1940 metais: suartėjimo kelių paieškos“, monografijoje „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018 metais“ atskleidžiu lietuvių išeivijos raidą. Tai aktuali ir šiandienos Lietuvos problema.
Emigracijos procesai yra objektyvūs ir neišvengiami tol, kol bus skirtingų ekonominio išsivystymo lygio šalių, kur yra galimybė daugiau uždirbti, geriau gyventi. Iš vienos pusės emigracija Lietuvai – tai labai žalingas ir skausmingas reiškinys, nes stipriai tuštėja kraštas, į kurį taikosi kitų šalių, kur pragyvenimas žemesnis nei Lietuvoje, gyventojai. Be to, Lietuva praranda darbingus žmones, išvyksta jaunimas. Jaučiama daugelio išvykusių nostalgija savo gimtinei. Jie pastebi ir vietinių gyventojų požiūrį į juos kaip kitokius. Niekuomet atvykę nebus jiems lygūs – imigrantai yra imigrantai. Kaip bekalbėsime – tai svetimi mums kraštai. Greičiau tinkami laikinam, o ne nuolatiniam gyvenimui. Tokia jau gyvenimiška realybė.
Užsienyje gimę jų vaikai neišvengiamai įsukami į nutautėjimo ratą. Tiesa yra tokia, kad trečioji išeivių karta, ar mums tai patinka, ar ne – lietuvybei prarasta karta. Tik labai mažytis procentas išlieka susipratusiais lietuviais. Visa tai rodo ne tik pats imigrantų gyvenimas, bet tas tiesas patvirtina moksliniai tyrimai. Reikia džiaugtis, kad jau dalis jaunų šeimų tai supranta ir užsidirbę pinigų su vaikais grįžta į Tėvynę, kad jų atžalos mokytųsi lietuviškoje mokykloje, bendrautų su lietuviukais, lankytų savo senelius, augtų savo šalyje.
Tiesa, kad iš Lietuvos, per jos šios nepriklausomybės 30-metį, išvyko apie 1 milijoną šalies gyventojų (!!!). 1920–1939 metais Lietuvą paliko truputį daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Iš jų apie 40 procentų ne lietuvių (daugiausia žydai). Didžioji jų dalis buvo priversta įsikurti Pietų Amerikos valstybėse (Brazilija, Argentina, Urugvajus), nes svajonių šalis – JAV buvo įvedusios metines kvotas – per metus priėmė Amerika tik 365 Lietuvos gyventojus. Tuo metu JAV lengviau buvo pasiekti per Pietų Ameriką. Šiandien tokių kvotų nėra, bet Lietuvos gyventojai emigruoja į Europos turtingesnes šalis. Tiesa, jau pastebima, kad ir Lietuvoje galima rasti gerai apmokamo darbo. Gal ne tiek gerai apmokamo, kaip užsienyje, bet jau yra galimybė nebegalvoti apie „lagaminų pakavimą“ ieškant laimės. Išsilavinęs jaunimas laimę jau suranda Tėvynėje. Tikėkimės, kad tokios galimybės plėsis.
Kiekvienas, kad ir labai žalingas reiškinys, turi ir racionalaus grūdo. Galima rasti ir teigiamų emigracijos reiškinio pusių – jų uždirbtos didelės pinigų sumos yra siunčiamos į Lietuvą savo artimiesiems. Mūsų emigrantai išplečia ir atvykstančių turistų į Lietuvą gretas, atveždami savo pinigėlius Lietuvos verslininkams (viešbučiai, taksi, kavinės ir restoranai ir pan.) bei dovanas artimiesiems. Tai rimta parama ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir valstybei. Kas jau grįžta visam, tas parsiveža uždirbtą kapitalą, kurį įvairiomis formomis investuoja Lietuvoje, parsiveža vakarietišką veiklos patirtį, kurią pritaiko savo versle ir perduoda aplinkiniams. Be to, atvykę iš Lietuvos aplankyti savo artimųjų užsienyje turi galimybę nemokamai apsistoti pas juos, artimieji aprodo savo gyvenamosios vietos įžymybes, pabūna nemokamais gidais. Vienu žodžiu, emigrantai padeda mums praplėsti savo žinių bagažą, susipažinti su svetimais kraštais. Tai irgi svarbu.
Pasaulyje lietuvių kilmės ir lietuviškų šaknų turinčių žmonių galima priskaičiuoti daugiau kaip tris milijonus. Aišku, su jais mums reikia rasti ryšį, sudominti jų senelių ir protėvių gimtine, įvairiais būdais bandyti juos priartinti prie Lietuvos. Emigrantų ir jų palikuonių veikla gali būti puikiausiai išnaudojama mūsų šalies propagandai pasaulyje; per juos galima, jeigu kiltų pavojai Lietuvai, greičiau prieiti prie užsienio valstybių veikėjų ir vadovų; pagaliau tai gana turtingi žmonės, kurie puikiausiai gali investuoti Lietuvoje, atvežti savo patyrimą ir žinias. Bet pirmiausia mes, mūsų valdžia, turime parodyti suinteresuotumą savo tėvynainiais ir ypač jų jaunimu užsienyje. Daryti rimtus, apčiuopiamus žingsnius, ieškoti su jais kontaktų, o nelaukti, kol jie atsisuks į mus. O tikimybė, kad jie pirmi susidomės Lietuva, nėra labai didelė, nebus masinis reiškinys. Reikia mums pirmiems kurti kontaktinius projektus ir skleisti iniciatyvas. Aš tikiu, kad tai galima padaryti.
dr. Juozas SKIRIUS
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius
