Endriejaviškė ateities kartoms linki pagarbos lietuvybei

Iš kartos į kartą
27 liepos, 2015
0

Keturis dešimtmečius Endriejave gyvenanti Birutė Ežerskienė galėtų valandų valandas pasakoti, kaip šis jaukus miestelis augo. Giliu sovietmečiu čia apsigyvenusi moteris nuo pat pradžių puoselėjo aplinkos grožį, dalyvavo kultūriniame gyvenime ir laukė, kada galės garsiai prabilti apie didžiausią vertybę – Lietuvą. Garbaus amžiaus endriejaviškė meilę Tėvynei teigia paveldėjusi iš tėvo, su kuriuo siejo ypatingas ryšys. Gal dėl to jos namai ir dabar alsuoja lietuvybe: kieme išdidžiai stovi Gedimino pilies kopija, vėjyje plevėsuoja trispalvė, o paunksmėje namams ramybę neša Šv. Mergelės Marijos skulptūra. „Jei kiekvienas savo žemės lopinėlyje padarytų viską, ką gali, kokia graži būtų mūsų Lietuva“, – viltingai pokalbį pradėjo B. Ežerskienė.

Namuose – gamtos prieglobstis

Prieš dešimtmetį Birutės ir Eduardo Ežerskių sodyba Endriejave buvo pelniusi gražiausios seniūnijoje vardą. Ir dabar joje kiekviena kiemo kertė išsaugojusi savitą žavesį: kur gėlynas, kur fontanėlis ir plaukiojančios lelijos ar iš medžių šakų susipynusi pavėsinė, dūzgiantys aviliai. Pati Birutė, kaip įprasta lietuviams, vis moja ranka, esą viskas čia paprasta, kuklu ir jau ne taip, kaip jaunystėje. Mat sveikata tvarkytis nebe ta.

76-erių metų šeimininkė šypsodamasi pasakoja, kaip ne visas kiemo puošybos idėjas atskleisdavo vyrui. Kaip ir dera moteriai, gudravo – nusipirkdavo, pasisodindavo ar pasistatydavo kokį dekorą ir nebūdavo kada svarstyti.

Jos iniciatyva kieme atsirado ir medinė Gedimino pilies skulptūra. „Todėl pilis buvo sena mano svajonė. Norėjau ne tik širdimi jausti, bet ir akimis matyti Lietuvą. Kaip tyčia, nuvažiavusi į Rietavo turgų vis sutikdavau tokį telšiškį meistrą, kuris turėjo prisistatęs įvairiausių darbų iš medžio. Vis sau kartojau – ką man primins kieme pastatytas malūnas ar koks krokodilas? Kai meistrui pasakiau norinti pilies, jis tik nusijuokė. Tačiau po kažkelinto susitikimo sutiko išpildyti mano norą“, – prisiminė Birutė. Jau dešimtmetį ant pilies nenuilsdama plevėsuoja trispalvė. Tikėjimą gerbianti šeimininkė pati sumanė parsigabenti cementinę mergelės Marijos skulptūrą, o ją nudažiusi irgi įkurdino jaukiame kieme.

Tikėjo laisva Lietuva

„Negaliu savęs vadinti patrio-te, – nustebindama prasitaria B. Ežerskienė. – Man tai per stiprus žodis. Bet aš labai myliu Lietuvą, tokia esu užaugusi.“ Endriejaviškė, kurios tėviškė Šilalės rajone, nuo mažumės girdėjo kalbas apie nepriklausomybę, o maždaug nuo 1970-ųjų tėvas Justas Neverdauskis vis kartodavo, kad netrukus vėl bus laisva Lietuva. Įtaigiu žodžiu namuose tikėjo visi 13 šeimos vaikų. B. Ežerskienė tėvų šeimos modelio linkėtų kiekvienai šeimai: namie vyravo supratimas, darna, užuojauta, dėmesys vaikams.

Sūnų Modestą su vyru užauginusi Birutė didžiuojasi, kad su vienturčiu irgi sieja gražus ryšys. Keliautojas ir fotografas M. Ežerskis, anot mamos, net apkeliavęs pasaulį didžiausią atgaivą visgi randa Lietuvoje. Tad mama neabejoja perdavusi savo šaknis.

B. Ežerskienei valstybinės šventės – pačios svarbiausios. Kartais į jas endriejaviškė ateina iškilmingai dėvėdama tautinį kostiumą, skaito savo eiles. Tačiau tautine apranga Birutė nepiktnaudžiauja, mat ir apdaro paskirtis jai – kita. Prieš ketverius metus pablogėjus sveikatai B. Ežerskienė kostiumą pasisiuvo kaip įkapes. Amžinojo poilsio kitokiu rūbu neįsivaizduoja atgulsianti.

Duoną kepa maldoje

Kai tik endriejaviškiams prireikia ypatingos dovanos, visi nesvarstydami taip pat beldžiasi į Ežerskių namų duris. Šiemet sukanka keturiasdešimt metų, kai šeimininkė čia kepa naminę duoną. Nesuskaičiuojama galybė ypatingos duonos kepalėlių yra išdovanota garbiems asmenims, saviveiklininkams, draugams. Duona ne kartą reprezentavo Lietuvą įvairiuose svarbiuose renginiuose: Dainų šventėje, Baltijos kelio 25-mečio minėjime ir kt.

„Kepdama įdedu daug meilės, ilgai minkau. Turiu ir prietarą – minkydama visada meldžiuosi, o dėdama į orkaitę visada peržegnoju, Dievulio paprašau, kad gerai iškiltų“, – atskleidė B. Ežerskienė. Užminkytą tešlą šeimininkė brandina pusantros paros.

Lygiai prieš penkmetį, Endriejavui švenčiant 230-ąją sukaktį, Birutė iškepė 36, o gal ir 38 kepalus lietuviškos tradicinės duonos. Jai įprasta dėl tokio švento reikalo neskaičiuoti nei dienų, nei naktų. „Dabar jau mažiau iškepu, bet kitaip negaliu ir neįsivaizduoju, kaip bus, kai nebepajėgsiu kepti“, – mintis šalin veja endriejaviškė. Virtuvėje kabo ir garbingas kulinarinio paveldo atitikties sertifikatas, pelnytas už cepelinus su morkų įdaru.

Šeimos namų sienas nuklojusi daugybė kitų padėkų – jas Birutė su Edvardu vis renka už aktyvų dalyvavimą Endriejavo miestelio veiklose. Šiemet, Endriejavui minint jau 235-ąsias metines, moteris pirmą kartą nebeprisijungė prie šventės organizacinio komiteto. Vienintelis įsipareigojimas, žinoma, buvo iškepti kelis duonos kepalėlius. Nors vis dar jaučia atsakomybę už iškilmių kokybę, Birutė tiki, kad jaunesnieji organizatoriai sugebės išsaugoti tradicijas. Jos vienintelis noras – kad kaimiškose kultūros įstaigose išliktų valstybiniai minėjimai, šventėse nebūtų ignoruojamos vyresniųjų vertybės. Juolab kad be miestelio senbuvių dabartis būtų ne ta – štai ir dabar liaupsinamas Endriejavo Atgimimo parkas prieš 27-erius metus sodintas senosios kartos, tuo pačiu ir Ežerskių rankomis.

Tu lyg gimtinė esi…

Endriejavas tu nuostabus miestelis

Stovi didingai ant kalvos

Nors ir ne mano tu gimtinė

Bet ją pakeisti tu gali.

Čia ežeras gražus tyvuliuoja

Jis taip reikalingas visiems

Mes skubam prie jo prisiliesti

Ir džiaugsme, ir skausme, ir varge.

Tiek daug pragyvenom čia metų

Ir kartu mes suaugom su juo

Daug idėjų čia gimė