Fantastika
Humoreska
Senjoras Celestinas užsuko į svečius pas kolegą Telesforą. Neskubėdami atsigėrė arbatos, apie šį bei tą pašnekėjo. Pokalbio pabaigoje, jau beveik susiruošęs atsisveikinti, Celestinas pasiguodė susilpnėjusiu regėjimu – jau kuris laikas prekybos centruose nebemato trumpavaisių agurkų po penkiasdešimt centų už kilogramą.
– O kokius matai? – arčiau palinkęs, jam į akis kaip į kokį televizorių įsistebeilijo Telesforas.
– Matau tokius, į kuriuos net nežiūriu, nes jų kainos akis bado.
– Teisingai darai ir aš nežiūriu, saugau savo rageną, – pritariamai linktelėjo Telesforas.
– Devyni eurai už kilogramą, kur tai matyta? – pasipiktino.
– Visur, kur tik pažvelgsi – „Maksimoje“, „Iki“, „Rimi“, – pradėjo vardinti Celestinas.
– Nereikia man priminti, pats mačiau, geriau sakyk, kada paskutinį kartą regėjai tuos po penkiasdešimt centų?
Susigėdęs Celestinas prisipažino, jog nepamena, o ir dienoraštį su ryškiausiais šalies įvykiais kažkur užkišęs. Bet buvo tikras, kad regėjo tai, dar gyvas būdamas, patvirtinimui galėtų kryžium ant grindų gultis.
– Matau, kad turi problemų ne tiek su regėjimu, kiek su atmintimi. O iš to gulėjimo mažai naudos tebus, greičiau persišaldysi, nei atgaminsi, – Telesforas globėjiškai apkabino bičiulį. – Atmintį reikia vaistais stiprinti, o būtent tokių aš ir turiu.
Taip taręs iš spintelės ištraukė apdulkėjusį rudą buteliuką be etiketės ir užkimštą laikraščio skiaute.
Tas apšnerkštas buteliukas su neaiškiu turiniu nekėlė Celestinui jokio pasitikėjimo, greičiau pasidygėjimą, bet iš mandagumo jis nedrįso atsisakyti nuoširdžios pagalbos, tad paklausė, kada tuos vaistus turėtų gerti.
– Kaskart, prieš pat ką nors užmiršdamas.
– O kaip atsiminti, ką galiu užmiršti?
– Tam skirti šie vaistai – Telesforas atkimšo buteliuką, – tik trys arbatiniai šaukšteliai.
– O jeigu nepadės? – suabejojo Celestinas.
– Taip nebūna, vis vien privers kažką atsiminti.
Celestinas su nerimu nurijo pirmą jam pakištą porciją, pačepsėjo, kažkaip įdomiai akis vartaliodamas, su antru šaukšteliu greičiau susitvarkė, o belaukdamas trečio net subarė provizorių, kad tas per lėtai pilsto. Pradžioje procedūros kažkiek irgi baiminęsis Telesforas dabar negalėjo atsistebėti stulbinančiu vaistų poveikiu. Celestino veidą puošė vis platėjanti šypsena, jis tiesiog akyse žvalėjo, nesusivaldęs stvėrė glėbin savo gelbėtoją, atplėšęs jį nuo grindų, sukosi ratu ir laimingas šaukė:
– Tu buvai teisus sakydamas, kad mano atmintis pagerės. Dėkui tau, mano drauge.
– Greičiau sakyk, ką prisiminei?
Celestinas perbraukė liežuviu sau per lūpas:
– Tai – pertusinas, vaikystėje mama duodavo nuo kosulio.
Algimantas VAŠKYS
