• 10 rugpjūčio, 2022
|

Folkloro ansambliai obelėlę sodino Drevernoje

Tradicinė Klaipėdos rajono folkloro ansamblių šventė „Auga vuobelelė“, kuri šurmuliuodavo gegužę, žydint obelims, ir šiemet vėlavo dėl pandemijos. Birželio pabaigoje 6 kolektyvai susitiko Drevernoje, Jono Gižo etnografinėje sodyboje. Aštuntus metus vis kitoje vietoje sodinama obelėlė – šventės simbolis. „Susitikimai motyvuoja – matai, kaip tobulėja kolektyvai ir tai verčia pasitempti. Susitikimai rodo, kad folkloras gyvas, ir apie tai skleidžiama žinia“, – kalbėjo dreverniškė renginių organizatorė Virgina Asnauskienė.

Iš pagarbos protėviams

Į pirmąją rajono folkloro kolektyvų šventę žydinčiame sode prieš 8 metus pakvietė Kretingalės kultūros centro Girkalių skyrius. Po trejų metų folklorininkai simbolinę obelėlę pasodino Priekulėje, vėliau Doviluose, Kvietiniuose. Dėl pandemijos pernai šventė Gargžduose, Minijos slėnyje, šurmuliavo vasaros pradžioje. Kaip ir šiemet, bet tradicija nesulaužyta.

Daina palaimino sodinamą obelėlę – šventės akcentą.

Paskutinį birželio šeštadienį Priekulės kultūros centro Drevernos skyriaus folkloro grupė „Žvejytės“ svetingai pasitiko folkloro ansamblį „Žiogupis“ iš Girkalių, „Kvėitį“ iš Kvietinių, „Cyrulelį“ iš Gargždų, taip pat Dovilų „Lažupį“, Priekulės „Vėlingį“. Apie šimtas dalyvių, pasipuošusių tautiniais rūbais, žygiavo pamario kaimo gatve, atkreipdami dreverniškių ir jų svečių dėmesį. „Šie entuziastai saugo folklorą – mūsų etnines šaknis. Nedidelė, specifinė grupė žmonių, besidominčių tuo, bet ji yra. Liaudies dainos, šokiai, muzika – tai pagarba mūsų protėviams, istorijai“, – dėstė V. Asnauskienė.

Šventė vyko Tarptautinę žvejo dieną – šišioniškio Jono Gižo etnografinėje sodyboje skambėjo žemaičių kalba ir dainos. Folkloristai ne tik traukė dainas šia tema, bet ir demonstravo žvejybos išmanymą, pavyzdžiui, kaip prisivilioti ir pagauti žuvį. „Paklausus žemaitį, ko reikia žvejybai, atsako, jog meškerės, o šišioniškis – tinklų. Taigi anas yra meškeriotojas, o šis – žvejys“, – linksmai palygino šventės organizatorė V. Asnauskienė. Deja, nebeliko žvejybos Drevernoje, bet tradicija išlieka dainose.

Dainos ir muzika – iš širdies

Etnografinėje sodyboje yra toks stebuklingas pavėsis, kur vyko kolektyvų pasirodymai. Niekas čia nekonkuravo, nesivaržė – dainos ir muzika liejosi iš širdies. Pasak V. Asnauskienės, folkloras tuo ir ypatingas, kad ne scenai skirtos dainos ir šokiai. Reikia įsijungti ir dalyvauti visiems, o tada jau esi folkloro mėgėjas. Išskirtinę programą buvo parengę priekuliškiai, „Vėlingio“ nariai.

Vienas gražiausių šventės akcentų – tai, kad folkloro kolektyvuose dalyvauja vaikai – šokantys, dainuojantys, muzikuojantys, porinantys istorijas. Ir tikimasi, kad pasėta sėkla sudygs – jaunoji karta puoselės folklorą. „Vadovai skundžiasi, kad folkloro kolektyvai sensta. Jaunimas per daug užimtas – savo rūpesčiuose paskendęs, o juk tam reikia laiko ir darbo“, – prasitarė V. Asnauskienė.

Kolektyvų pasirodymus vainikavo vadovų, dalyvių į laužą beriamos gintaro dulkės. „Didžiausias noras – kad dar ne kartą susitiktume“, – sakė V. Asnauskienė.

Folkloro šventės dalyviai simbolinę obelėlę pasodino buvusios mokyklos sode. Senovinių valgių rekonstruktorė Edita Nurmi ne tik vaišino gardžiais valgiais, bet ir aiškino, kaip ant laužo kepama žuvis, mėsa ir kita.

Bendraminčių pasimatymas

„Lažupis“ nepraleido nė vienos folkloro šventės. „Kol yra žmonių, nešančių žinią apie etnokultūrą, šventės turi būti, – įsitikinusi šio ansamblio vadovė Lilija Kerpienė. – Tai ratas bendraminčių, kuriuos jungia liaudies daina, nuoširdumas, bendrystė.“ Pasak jos, šiemet parinkta dėkinga renginio vieta, kuri labai derėjo folklorininkų susitikimui ir pagilino jo prasmę.

„Išskirtinė šventės vieta – etnografinė sodyba. Renginys skirtas Žvejo dienai – buvo įdomu ruoštis, – patikino „Žiogupio“ vadovė Svajūnė Anužienė. – Smagu susitikti bendraminčiams, pasidalinti patirtimi. Gražus renginio akcentas – obelėlės sodinimas. Tiesa, jau vasara, bet pasodinta iš vazono, tikiuosi, kad augs.“

Apsukusi ratą, šventė kitais metais vėl šurmuliuos Girkaliuose.

„Šventei ieškome ne koncertinio formato aplinkos – sode, parke, kad renginio dalyviai būtų vienas šalia kito, tarp jų atsirastų ryšys, – dėstė Klaipėdos universiteto docentė, etnologė, „Vėlingio“ vadovė Rūta Vildžiūnienė. – Juk folkloro tikslas – įtraukti visus dalyvius, kad jie būtų kartu šokyje, dainoje. Čia visi lygūs, tik yra „užvedanti“ grupė – ansamblis. Gražu, kad šventėje dalyvavo Lietuvos vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ jaunieji dainininkai, pasakotojai.“

„Vėlingio“ programa buvo gerai apgalvota – paminėti garbūs Lietuvos žmonės, kuriems skirti šie metai: Vytautas Mačernis, Karolis Chodkevičius, Marija Gimbutienė, Jurgis Pabrėža, taip pat Motiejus Valančius, nes šiemet – jo 220-osios gimimo metinės.

Priekuliškiai folkloro entuziastai gegužę aplankė vietas, susijusias su šiais įžymiais žmonėmis. Savo programoje Drevernoje jie ne tik minėjo jų nuveiktus darbus, bet ir skaitė V. Mačernio eiles, dainavo sutartinę, skirtą M. Gimbutienei. „Užuominomis norėjome paskatinti susirinkusiuosius pasidomėti ir suvokti garbių žmonių darbus, mąstymą, idėjas“, – sakė R. Vildžiūnienė. Anot jos, folkloro šventė – tai metinis pasimatymas, atlaidai. Folkloro entuziastai į renginį susirenka su šeimomis, gerbėjais.

Šventės dalyvius nustebino prabangios vaišės su vikingų laikų valgiais. Be to, buvo apdovanoti gėlėmis, prizais – žuvimi. Skirstėsi pavargę, bet laimingi.

Virginija LAPIENĖ

Drevernos skyriaus archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių