Fotografija apie žmones be kaukių
Apie fotografijos kryptį – psichologinį portretą sužinojau neseniai. Apie tai neteko niekada girdėti ir, prisipažinsiu, sunku parašyti šio interviu įžangą. Pamatęs Modesto Šerlinskio „Facebook“ puslapyje „Portreto dirbtuvės“ nuotraukas negalėjau praleisti to pro akis. Juk jo veikla iš tiesų išskirtinė ir įdomi. Kaip jis sako, tai fotografija apie tikrumą, sielos grožį, apie žmones be kaukių. Tai kas gi tas psichologinis portretas?
– Apie ką yra tavo portretai?
– Mano portretai yra apie buvimą žmogumi. Paprastu, tikru ir atviru su savimi; be vaidmenų prieš save. Mano galva, žmogus iš prigimties turi visišką laisvę būti bet koks: keistas, tylus, uždaras, kreivas, chaotiškas, destruktyvus arba kuriantis, nenuspėjamas, nepatogus, padūkęs, lengvabūdiškas ar išvis netelpantis į jokius apibrėžimus. Todėl žmonės mano portretuose yra daugiaplaniai, įvairiaprasmiški ir neprimityvūs. Nesvarbu – žmogus šypsosi ar liūdi, myli ar neapkenčia, yra laisvas ar ribotas, laimingas ar įskaudintas, subtilus ar vulgarus – kiekvienas iš jų mane vienodai įkvepia ir kiekviename vis atrandu kažką, iš ko galėčiau pasimokyti.
Šiuo metu mano kūryba nėra vientisa vizualiai ir neturi bendro apjungiančio siužeto. Dabartiniu laikotarpiu mano portretus tarpusavyje sieja nebent abstraktūs bruožai – darna, subtilumas, ramybė, nenuspėjamumas, kartais keistumas. Kuriamų portretų nuotaika ir turinys priklauso tiek nuo mano, tiek nuo fotografuojamojo žmogaus (toliau – modelio) būsenos ir tuometinių išgyvenimų, todėl portretų nešamas krūvis ir žinutė kaskart kinta. Pavyzdžiui, fotografuojant aktorių, kūrybinių procesų metu labai dažnai paviršiun iškyla jo vaidinamo personažo (-ų) nuotaika (-os), todėl pastebimai reikšmingai užima dalį portreto turinio. Lygiai taip pat, jeigu fotosesija vyksta tuo laikotarpiu, kai aš jaučiuosi vienišas ar prislėgtas, atsipalaidavęs, mylintis ar beprotiškai pakylėtas – portretus atitinkamai nusveria slogus gylis arba lengvumas ir gaivumas. Tačiau bet kuriuo atveju išlieka esminis mano kūrybos principas – tikrumas.
– Kaip vyksta fotosesijos? Kuo jos skiriasi (tarkime, nuo mados fotografijos – rekvizitai, rūbai, nuogas kūnas)?
– Įprastai fotosesija užtrunka nuo trijų iki penkių valandų ar net ilgiau – sesijos metu neseku ir neskaičiuoju laiko, nes tai mane apribotų. Viskas prasideda nuo paprasto pokalbio, kurio metu su modeliu kuriame maksimaliai jaukią atmosferą, kurioje galėtume būti atviri ir nesibaimindami, neslopindami reikšti save. Kai nebelieka varžančios įtampos, imu fotoaparatą į rankas ir palengva pradedame kurti. Nuo to momento užsimezga daugybė beprotiškai stiprių ir neretai protu nepaaiškinamų procesų. Pradeda lietis mano vidinis kūrybinis srautas, tarsi įeinu į visai kitą realybę, kurioje nelieka logikos, kurioje neegzistuoja laikas ir kur taip gera, lengva ir ramu tiesiog būti. Tarytum meditacija. Toliau akys detaliai apžiūri erdvę ir už kažko „užsikabina“. Vaizduotė jau dėlioja modelį aplinkoje ir pamažu, lėtai piešia kadrą. Spragt mygtuką ir gimsta nuotrauka.
Kūrybinių sesijų metu kiekvienas žmogus „užduoda“ vis kitokį kūrybinį „lauką“ ir tai labai stipriai jaučiasi. Tai yra nuostabu, nes tuo metu apie tą žmogų „ateina“ tam tikras gilus pajautimas, kurį kaskart ir siekiu užfiksuoti. Nes būtent tai ir yra tikra – dėl šito momento mes ir susitinkame kurti. Todėl fotografuodamas visomis jėgomis stengiuosi ištraukti į paviršių žmogaus vidų, tą grynąją jo būseną, kurioje jis nebeturi kaukių, kurioje nėra dirbtinės šypsenos ar įtrauktų skruostų. Išlaukiu akimirkos, kai žmogus atsiduria intymioje akistatoje su tikruoju savimi, kai jo akys suspindi, kai vidus pradeda šokti.
Kiek teko susidurti, mados fotografijoje galioja visai kitos taisyklės – čia nuotrauka privalo parduoti prekę ir čia itin svarbus modelio estetinis grožis, nors dabar ir šioje srityje vis labiau mėgstama dirbti su modeliais unikumais, kurie turi išskirtinių įgimtų ar įgytų fizinių išvaizdos bruožų – ypač šviesi arba dėmėta oda, ryškios strazdanos, neįprasta ausų, akių, nosies ar lūpų forma, neįprastas ūgis ir kt. Savo kūryboje siekiu akcentuoti, jog kiekvienas esame gražus būdamas savimi – tiek vidumi, tiek išoriškai, nepriklausomai nuo atitikimo grožio standartams.
Fotografuodamas dažnai naudoju rekvizitus kompoziciniais ir kadro logikos tikslais. Jais dažnai tampa visiškai elementarūs buitiniai daiktai (veidrodis, stiklinis butelis, žvakė ir kt.) ar tiesiog tai, ką randame sesijos vietoje – pavyzdžiui, nendrių kuokštas, medinės kopėčios ir t. t.
Retai kada rūbams skiriu didelį dėmesį kurdamas portretus. Dažniausiai rekomenduoju rinktis neutralių, švelnių šviesių arba tamsių spalvų ir natūralių audinių drabužius, kurie neformuoja konkretaus įvaizdžio, tačiau ir nenutolina žmogaus nuo jo įprasto stiliaus.
Nuogas kūnas vis dar yra subtili tema, kurios dažnas vengiame ar diskutuodami jaučiamės nepatogiai. Savo fotografijose nuogą kūną stengiuosi deseksualizuoti ir naudoti kaip priemonę provokuojančiai saviraiškai, kai idėjos įgyvendinimui reikia minimalaus skaičiaus elementų, maksimalaus atvirumo ir jautrumo.
– Kokią naudą gauna fotografas ir modelis?
– Asmeninės „Portreto dirbtuvių“ fotosesijos rezultatas nėra vien tik nuotraukos. Tai praturtinantis laikas, transformuojanti ir keičianti patirtis. Tai laikas sau ir apie save.
Puikiai pamenu vieno vaikino fotosesiją ir jo ištartus žodžius, kai sesijos pabaigoje gurkšnodami puodelį arbatos aptarinėjome prabėgusias valandas: „Nuo paauglystės turėjau kompleksą fotografuotis, nes išeidavau negražus sau visose nuotraukose. Bet nuo šiandien to neliko.“
Prisimenu tą rudens popietę, kai fotografuodamas merginą pamačiau, kaip tyloje jai rieda ašaros. Akimirkai sutrikęs paklausiau, kas atsitiko. „Žinai, kai kokia nors kūno padėtis tau primena kažkokias emocijas? Tai čia tai. Bet nepasakyčiau, kad man liūdna, ne.“ Tuo metu mano galvoje buvo dvejopos mintys. Viena vertus, nepatogu, kita vertus, labai jauku ir gera, kad žmonės gali jaustis tokie atviri ir saugūs šalia manęs, kad neslopintų savo emocijų. Atsimenu, atsisveikinant ir dėkojant vienas kitam, ji dar pasakė: „Šiandien labai vėsu lauke, bet man su tavim buvo kažkaip šilta.“
Kūryba ir fotografija man yra visas gyvenimas. Kūryba man suteikia energijos, per ją aš pažįstu save, per kūrybą myliu ir gydausi, iš jos aš mokausi ir augu, per kūrybą atsidarau pasauliui ir sutinku nuostabių žmonių, su kuriais, būna, užsimezga ir gilesnis ilgalaikis ryšys, praturtinanti bendrystė. Tai tos akimirkos, dėl kurių gyvenu, dėl kurių širdis šyla, dėl kurių einu šiuo keliu, kuris, esu tikras, yra mano.
Danielius EINIKIS
