Gaisrai – baisi laimingųjų salų nelaimė
Šią vasarą gaisrų kilo įvairiose pasaulio šalyse, bet vienu tragiškiausių ekologinio balanso aspektu istorijoje liks turistų pamėgtos Tenerifės (Ispanijos Karalystė) salos miškų gaisras, prasidėjęs praėjusį antradienį. Čia jau išdegė 11,6 tūkst. ha pušynų ir krūmynų, gaisrai vis nesiliauja. Evakuota apie 12 000 žmonių. Žinoma, baisi čia gyvenančiųjų tragedija, bet pleškantys salos miškai, be kitų nuostolių, šioje saloje pirmiausia reiškia gėlo vandens sumažėjimą. Dėl unikalių procesų medžiai čia yra pagrindiniai gėlo vandens tiekėjai.
Amžinosios vasaros ir linksmybių salos
Prieš milijonus metų ugnies kalnai, lava, pelenai sukūrė tai, kas dabar vadinama Kanarais, nors procesas nebaigtas, nežinia kada gali išsiveržti bet kuris iš snaudžiančių ugnikalnių. Didesnės salos – Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura, Lansarotė, La Gomera, La Palma, El Hieras ir šešios mažesnės, kai kur negyvenamos salos, priklauso Ispanijos karalystei, nors turi pakankamai autonomijos ir dvi sostines – Santa Krus de Tenerifė ir Las Palmas.
Nuostabiai švelnus ir malonus salyno klimatas, ne per karštos vasaros, šiltos saulėtos žiemos, giedros dienos ir maloniai šiltos naktys į šį amžinojo pavasario salyną traukte traukia turistus iš viso pasaulio. Viena didžiausių ir mėgstamiausių turistų atrakcijų, be kitų, yra ir gausiausiu dalyvių skaičiumi visame pasaulyje garsėjantis karnavalas Santa Cruz de Tenerife. Linksmybių salų nuotaiką gali sugadinti nebent tik iš Sacharos atskridusi Calima – smėlio dulkių audros debesys.
Ispanijos Nacionalinio statistikos instituto duomenimis, salyne gyvena per 2 mln. žmonių, o turistų kasmet apsilanko per 12 mln. Vien Tenerifėje, kurios plotas – 2034 km², įsikūrę 978 100 nuolatinių gyventojų, arba apie 43 procentai viso archipelago gyventojų, o turistų kasmet atvyksta apie 6 milijonus. Tai tankiausiai gyvenama Ispanijos ir visos Makaronezijos sala. Makaronezija – iš senovės graikų kalbos kildinamas pavadinimas, reiškiantis „Laimingosios salos“, esančios Atlanto vandenyne šalia Šiaurės Vakarų Afrikos ir Pietvakarių Europos krantų.
Tenerifė traukia idealiai tingiam poilsiui tinkamu amžinos vasaros klimatu, nes salą juosia kalnų grandinė, kurios centre – 20 km skersmens, 3 718 m aukščio, trečias pagal dydį pasaulyje Teidės vulkanas „Mėnulio žemė“. Šis aukščiausias Ispanijos taškas yra natūrali kliūtis audringiems, drėgniems orams, atkeliaujantiems iš Vakarų Europos. Centrinis kalnų masyvas skiria salą į pietinę ir šiaurinę dalis, skirtingas savo gamtovaizdžiu ir klimatinėmis sąlygomis.
O jau augalijos gausa ir įdomybės – kai kurios rūšys sutinkamos būtent tik šiose salose, tik čia yra lauramedžių girios, tik čia šimtamečiai fikusai ošia kaip mūsų senieji ąžuolai.
Ties pragaro vartais
Kanarų salose yra net 4 iš 15 Ispanijos nacionalinių parkų. Vienas įspūdingiausių ir seniausių 1954 m. įkurtas Teidės ugnikalnio parkas. Jo teritorija yra tik 18,990 ha, UNESCO 2007 metais šį parką įtraukė į Pasaulio paveldo sąrašą.
Teidės ugnikalnis susiformavo išsiveržus kitam labai dideliam ugnikalniui su maždaug 17,5 km skersmens krateriu. Jis dabar vadinamas Las Canadas dykuma. Tai tikra mėnulio žemė, nes žalumos čia rasi menkai, tik išsilydžiusios lavos nenusakomo grožio akmenų kompozicijos, atsitiktinai susiformavę iš Teidės ugnikalnio svaidomų lavos pliūpsnių. Alpinio gėlyno dizaineriui reikėtų gerokai pasukti galvą, kaip sukurti šedevrus, kokių šimtai nepakartojamų Teidėje. Kur ne kur tarp akmenų galima pamatyti tikruosius šio salyno gyventojus – driežiukus. Mokslininkai sako, kad kažkada šiose salose karaliavo didžiuliai metro ir didesni driežai ir gigantiškos žiurkės, o Tenerifė net vadinosi Pragaro sala. Čiabuvių guanches gentis tikėjo, kad didžiulis krateris yra vartai į požeminį pragaro pasaulį.
Las Canadas dykynėje yra visai kitoks klimatas, vasarą gali būti nepaprastai karšta, iki +40, žiemą temperatūra gali nukristi gerokai žemiau nei nulis ir pasnigti. Dirvožemis čia labai lengvas, sausas ir turtingas mineralų. Todėl čia įsikūrė ypatinga, negausi augalija, daugiausia būdinga tik Kanarų saloms ar net tik šiai vietovei. Dėl endeminių augalų šis parkas yra nepaprastai įdomus ne tik botanikams. Iš viso parke ir Tenerifės saloje skaičiuojam per 30 endeminių augalų rūšių, kurie čia, vokiečių mokslininkų tyrimo duomenimis, apsigyveno maždaug prieš 20 mln. metų.
Augalijos pasaulio įdomybės
Nepaprastą augalijos įvairovę ir jos vešlumą čia lemia ne tik švelnus klimatas, bet ir mineralų turtingas dirvožemis, kurio, tiesa, nėra daug.
Vienas tokių augalų, išimtinai augantis tik Teidės vulkano sukurtoje Las Canadas dykumoje ir tapęs salos simboliu, yra alavijinis ežeinis (Echium wildpretii), iki 3 metrų užaugantis žydintis augalas, kuris dėl savo grožio dar vadinamas brangakmenių bokštu, Rojaus paukštės žiedu. Užaugina nepaprasto grožio ir aukščio žiedyną, kuris nuo balandžio žydi maždaug mėnesį ir ilgiau. Labai medingas augalas, o vienas suvenyrų iš Tenerifės yra būtent rojaus paukštės medus, surinktas „Pragaro vartų“ teritorijoje.
Tik čia ir dar keliose Portugalijai priklausančiose salose galima surasti priešistorę menančias lauramedžių – laurisiilva (Laurus canariensis) girias. Ypač tai būdinga La Gomera salai.
Maždaug kilometro aukštyje kalnuose plyti kanarinės pušies (Pinus canariensis) miškai bei viržių (Erica arborea) giraitės. Mums gerai pažįstami keliolikos centimetrų viržių krūmeliai čia užauga nuo keletos iki keliolikos metrų aukščio, pasižymi nepaprastai kieta ir karščiui atsparia mediena. Tarp jų įsipynę kanariniai gluosniai (Salix canariensis), taip pat tik Makaronezijos platumose sutinkami dailūs pikonijų (Picconia exselsa) medeliai. Pavienės ar išsimėčiusios gojeliais rymo palmės – Kanarinis finikas (Phoenix canariensis), agavos (agave) ir karpažolių (Euphorbia) sąžalynai. Kanarų ypatybė – alavijas (aloe), kuris auginamas ūkiuose, iš jo gaminama kosmetikos ir maisto produktai. Alavijų uogienė ir likeris šiek tiek primena… jodo skonį. Alavijo daigelių ir produktų galima įsigyti visur, tai pats būdingiausias suvenyras. Kitas būdingas skanėstas – bananų likeris ir kaktusų vaisių uogienė.
Mums įkyrėjusios pienės (Sonchus hierrensis, pošeimis Dendrosonchus) čia taip pat kitokios –pusiau sumedėję daugiamečiai krūmai užauga iki pusantro metro ir aukštesni.
Kita salų įžymybė – drakono medis Drago Milenario arba dracena (Dracaena). Ši dracenų rūšis, skirtingai nuo kitų gausios giminaičių šeimos, užauga lyg didžiulis medis. Seniausias toks medis visuose Kanaruose yra Tenerifės saloje Icode miestelyje. Manoma, kad drakonmedžiui jau 1 000 metų, jo garbei aplinkui įsteigtas 3 ha parkas su daugybe kitų retųjų augalų. Ši dracena išties įspūdinga, nes prie kelmo apimtis siekia 20 m, aukščiau kamieno storis yra 17,4 m. Augalas jau yra užaugęs iki 16,5 m aukščio, turi apie 300 pagrindinių šakų. Drakonmedis sukrauna iki 1 800 žiedynų, dėl ko žydėjimo metu pasunkėja 3,5 t.
Dar keletas drakonmedžių surasta Madeiros saloje, o neseniai šis augalas aptiktas ir Maroke. Drakonmedžio vardas kilęs nuo neįprastos jo formos, tikėta, kad medyje įsikūnijęs drakonas. Be to, sula yra raudonos tarsi kraujas spalvos, ja gydoma daugybė ligų, manoma, kad gali padėti pasveikti net nuo leukemijos.
Žmogus įkurdino daugybę sau naudingų augalų – migdolus, cukrašvendres, bananus, daugybę vaismedžių ir dekoratyvinių augalų, ir ko visai nepagalvotum – net 30 skirtingų rūšių bulvių. Tiesa, nuo karštos saulės apsaugoti bulvės mulčiuojamos šviesiais vulkano pelenais. Daržovės ir kitos kultūros auginamos visus metus nedidelėse terasose, kurias tikrąja to žodžio prasme reikia atkovoti iš kalnų. Važiuojant kalnai atrodo tarsi suraikyti, o terasos įkurtos taip aukštai iki pat kalno viršūnės, kad nebegali suprasti, kaip jose iš viso dar įmanoma ką nors dirbti. Terasoms prilaikyti iš akmenų reikia pastatyti apsaugines sieneles ir būtinai įsirengti vandens rezervuarus. Gėlas vanduo čia svarbiau už viską, nes lyja gal tik porą savaičių per metus. Kiekvieno ūkininko rūpestis yra sukaupti kiek įmanoma daugiau vandens Todėl kiekvienas pasodintas augalas, medis, krūmelis ar bulvių kerelis čia laistomas dirbtinai. Kurortų želdiniams laistyti naudojamas išvalytas nuotėkų vanduo. Dirbtinai nelaistomas neišgyventų nė vienas kurortus puošiantis augalas.
La Esperanza arba gėlo vandens teikėjai
Tenerifės pušynai, laikomi didžiausiais visuose Kanaruose, yra kitas šios salos unikumas – tai La Esperanza (Žaliosios vilties) miškas. Dabar jis pleška liepsnose, kartu ir visa kita unikali augalija ir gyvūnija.
Neįtikėtina, bet ypatinga kanarinė pušis (Pinus canariensis) endeminė šioms saloms, ypač tvirta, atspari vėtroms, subtropinė visžalė gražuolė, auga tiesiai akmenyje, ir, žinoma, labai lėtai. Ji unikali tuo, kad iš visų pasaulio spygliuočių yra labiausiai atspari ugniai. Net po gaisro sugeba vėl atsikurti ir sužaliuoti, nes turi nepaprastai storą nuo ugnies saugančią žievę, o laja iškilusi gana aukštai. Ypatingi ir kankorėžiai, kurie neperdega, subrendę atsidaro tik po kelerių metų ir tokiu būdu išsaugo sėklas. Kanarinės pušies spyglių ilgis siekia nuo 20 iki 30 cm, ir šie auga po tris. Medis taip prisitaikė gyventi sauso klimato sąlygomis, kad savo spygliais „sugaudo“ bet kokią menkiausią drėgmę, ar tai būtų – žemai plaukiantys debesys, rūko, rasos lašeliai, ar kalnuose iškritusio sniego tirpsmo vanduo. Mažyčiai kondensato lašeliai nuo ilgų spyglių krenta ant miško paklotės, šaknimis, porėtomis uolienomis prasisunkia gilyn, ir taip uolų ertmėse sukuria gėlo vandens rezervuarus. Tie ir yra pagrindiniai salos gėlo vandens šaltiniai. Nebūtų pušynų, nebūtų vandens. La Gomera saloje vandenį „gaudo“ lauramedžių giraitės.
Pasinaudoti giliai esančiu vandeniu ispanus išmokė arabai. Kai pagaliau ispanai užėmė Kanarų salas, čia jie pritaikė iš arabų išmoktą giluminių vandens gręžinių principą. Todėl čia, kur labai mažai lyja, o gyventojų skaičius auga, kol žaliuoja pušynai, gėlo vandens vis dar užtenka. Įdomu, kad visa sala apraizgyta vamzdžiais vamzdeliais, kuriais iš skirtingų požeminių galerų vanduo nukreipiamas į skirtingas vietas. Iš pradžių nesuvoki, kas tai per tinklas ir kam jo reikia, tačiau kai sužinai, kas tai, kiekvienai pušiai norisi dėkoti už rytinio dušo malonę.
Praėjusiame šimtmetyje šie pušynai buvo beveik išnaikinti dėl godaus masinio kirtimo. Labai kieta, vertinga ir graži mediena buvo naudojama turtingųjų žmonių namų puošybai. Ypač populiarūs tuo metu buvo dailūs drožinėti balkonai. Dabar naudoti kanarinę pušį namų statybai ar puošybai griežtai uždrausta.
Atkurti nuniokotą ar nukirstą mišką labai sudėtinga, nes nei sodinuko į akmenį įraksi, nei stokodamas drėgmės jis lengvai prigis. Savaiminukai išgyvena geriau, tačiau užaugti trunka dešimtmečius. Norėdami greičiau atkurti prarastus pušynus ispanai atsivežė labai panašių į kanarines pušis Kaliforninės pušies (Pinus Sabinavas) sodinukų ir įveisė šios pušies miško. Kaliforninė pušis auga žymiai greičiau už vietinę, tačiau dėl minkštesnės medienos nėra atspari vėtroms. Kartą praūžusi vėtra visą miškininkų darbą nuvertė pakalnėn.
Dabar šį darbą niekais verčia viską naikinanti ugnis. Ar atsilaikys Kanarų pušys, ar sugebės atsikurti, niekas negali prognozuoti. Jei ir toliau vasaros karštės, o kritulių mažės, ilgainiui „laimingosios salos“ vėl gali tarpti „pragaro vartais“.
Kiekvienas planavęs pilką lietuvišką žiemą jaukiai praleisti po šilta Kanarų saule, galėtų savęs paklausti – ar tikrai tokiomis sąlygomis kelionės reikia. Ar pušys dar sugebės parūpinti paties būtiniausio elemento – vandens – ne tik nuolatiniams salos gyventojams. Ar dar oš lauramedžių giraitės.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
