Garbės žodis
Humoreska
Nakties tylą į gabalus draskė Petro knarkimas. Šalia gulėjusi Onutė nebeapsikentė ir keletą kartų kumštelėjo triukšmo kaltininką. Šiam prabudus, subarė:
– Nustok knarkti.
– Knark ir tu.
– Kaip aš knarksiu, jeigu užmigti man neleidi.
– Gerai, keiskimės, – sako Petras.
– Ar vietomis? – žmona jau ropščiasi į kitą lovos pusę.
– Charakteriais – tu pabandyk užmigti, o aš palauksiu.
Atsisėdo jis lovoje nusiteikęs budėti. Po pusvalandžio nakties tamsoje pasigirdo ramus ir tolygus kvėpavimas, leidžiantis spėti, jog Onutė jau sukiojasi sapnų karalystėje. Petras nebuvo linkęs spėlioti, kiek čia tiesos, tad keletą kartų ją supurtęs ir pasiteiravęs išgirdo patvirtinimą:
– Na taip, miegu.
– O tai ko neknarki? – nepatenkintas Petras.
– Kad tavęs nepažadinčiau.
– Aš gi nemiegu.
– Kodėl nemiegi?
– Todėl, kad miegas neima.
– O kas ima? – susidomėjo Onutė.
– Ar tu dar neprabudai, kad tokius kvailus klausimus užduodi? – pyktelėjo Petras ir išraiškingai pakartojęs žmonos klausimą „kas ima?“ čia pat ir atsakė: – Visi ima: ir daktarai, ir policininkai, ir valdininkai, tiktai duok. Toks nervas suima, kai pagalvoju.
– Tai kur tu užmigsi, – dabar jau supranta nemigos priežastį Onutė. – Gal, sakau, imk ir tu.
– Imčiau, bet kas man duos, – atsiduso Petras ir akimirksniu susizgribo, – tu taip įdomiai pasiūlei, gal kokių minčių turi?
– Turiu tik migdomųjų. Ar imsi?
– Duok.
Onutė davė migdomųjų, bet su sąlyga, kad Petras užmigęs neknarks.
– Neknarksiu, pasižadu.
– Garbės žodis?
– Garbės žodis, – pakartojo Petras ir užmigo.
Miega jis ramiai, vos vos į ūsą pučia, tad Onutė atsistebėti negali. Ir apėmė ją toks nuoširdus džiaugsmas, kokio gyvenime nebuvo patyrusi. O su kuo žmonės dalijasi savo laime? Su artimaisiais savo. Petras buvo arčiausiai, tad Onutė nebesusivaldė ir pažadinusi jį, pasidalijo užplūdusiais jausmais:
– Brangusis mano, visada žinojau, kad tu – žodžio žmogus, už tai tave ir myliu.
– Vo kas atsėtėka?
– Pažadėjai neknarkti ir neknarki.
– A rimta?
Algimantas VAŠKYS
