Gardžiuokimės su Sandrute Viskontiene iš Trušelių
„Koldūnai su močiutės namine grietine – tai pats mėgstamiausias dukrytės Emilijos patiekalas“, – sako Sandrutė Viskontienė, Trušelių čiužinių fabriko gamybos vadovė.
Sandrutė kaip ir ne vienas šalies jaunas žmogus mėgino savo laimę rasti dirbdama užsienyje. Po kelerių metų suprato, kad visur gerai, kur mūsų nėra, o visų pinigų neuždirbsi. Be to, gyvendamas užsienyje šventėse ar netektyse nepabūsi su tėvų šeima, kurioje, be jos, dar yra dvi seserys ir brolis, kitais artimaisiais.
Sandrutė sugrįžo atgal į gimtinę, įsidarbino Trušelių čiužinių fabrike. Ji sako, kad prieš trejus metus net negalvojusi, kad gali dirbti staklių operatore ir gaminti čiužinius. Kaime gimusi ir užaugusi Sandrutė nuo mažens tėvų buvo mokyta nebijoti jokio darbo. Pradėjusi dirbti čiužinių fabrike, ji stengėsi patikėtą darbą atlikti kuo geriau, ir darbas jai sekėsi. Pamatęs ir įvertinęs jos pastangas direktorius nusprendė paskirti Sandrutę gamybos vadove. „Tuo džiaugiuosi ir esu labai laiminga, kad pasiryžau dirbti tokį darbą“, – šypsosi ji.
Po darbo ji skuba pasiimti iš darželio dukrytės Emilijos, kuri vakarienei mamos dažniausiai prašo išvirti koldūnų su močiutės namine grietine. Koldūnus Sandrutė visada ruošia kartu su Emilija.
Po vakarienės ir kitų darbų Sandrutė užsiima nėrimu, kuris jai tapo pačia maloniausia veikla. Jau keleri metai ji neria nuostabiai gražius, spalvingus žaislus vaikams, suvenyrus. Šį pomėgį moteris atrado netikėtai. Kai dukrelei Emilijai sukako pusantrų metų, ji susirgo ir tų metų Šventų Velykų šventę teko praleisti Klaipėdos vaikų ligoninėje. Šventinę dieną į palatą užsuko valytoja, kuri netrukus sugrįžo su savo nertais meškiukais ir pasiūlė įsigyti. Jauna mama norėjo kuo nors nudžiuginti dukrelę, tad išrinko švelnutį rožinį zuikutį. Bet su savimi tada neturėjo tiek pinigų, kiek už jį prašė anoji mezgėja, todėl ligoniukei nupirko pigesnį. „Emilijai patiko ir šis, bet aš labai gailėjausi, kad nepavyko nupirkti to, kurio norėjo dukrytė“, – pasakoja Sandrutė.
Grįžusi namo vis žiūrėdavo į tą megztą zuikutį ir galvojo, kaip tokie žaislai sukuriami. Informacijos pradėjo ieškoti socialiniuose tinkluose, surado, ko reikia, norint nunerti tokių žaisliukų, kur įsigyti reikalingų priemonių. Sandrutė užsidegė noru pamėgint nerti, tačiau kita diena buvo sekmadienis, labai lijo, o nėrimui reikalingomis priemonėmis prekiaujanti vienintelė atidaryta parduotuvė buvo tik Gargžduose. Nepaisydama blogo oro, ji nuvažiavo į Gargždus, nusipirko reikalingų priemonių, susirado schemą ir tą patį vakarą pradėjo nerti. Nuo tos lemtingosios lietingos dienos jau praėjo 4 metai, o Sandrutė vis negali sustoti. Bet kokią laisvesnę minutę ima vąšelį ir neria nuo mažiausio – 10 cm iki didžiausio – 88 cm dydžio meškučius, zuikučius, šuniukus, mašinytes – viską, kas tik įmanoma ir ko nori draugai ir aplinkiniai. „Esu jau ne vieną dešimtį nunėrusi“, – šypsosi ji. Sandrutei tai pats maloniausias užsiėmimas, atpalaiduojantis po darbo čiužinių fabrike. Prieš tai kūrybinga moteris liejo netikėčiausių formų muiliukus.
Emilijos koldūnai su močiutės namine grietine
Reikės 500 g miltų, pusės arbatinio šaukštelio druskos, šilto vandens tiek, kad minkoma tešla neliptų prie rankų.
Suminkome tešlą, uždengiame maistine plėvele ir leidžiame pailsėti. Tada ruošiame kiaulienos faršo įdarą. Imame 400g kiaulienos faršo, dedame arbatinį šaukštelį druskos, truputį maltų kvepiančiųjų pipirų, arbatinį šaukštelį maltai mėsai skirtų prieskonių, arbatinį šaukštelį vištienos prieskonių, smulkiai supjaustytą nedidelę svogūno galvutę ir vieną kiaušinį. Viską gerai sumaišome. Tešlą padaliname į 4 dalis. Pabarstome miltų kočiojimui ir kočiojame ne per plonai, apie 5 mm storio lakštus. Formele išspaudžiame apskritimą, ant jo dedame šaukštą faršo, suspaudžiame. Iš tokio kiekio bus apie 30 vienetų koldūnų. Juos dedame į pasūdytą verdantį vandenį. Kai pirmieji pakyla, leidžiame kitus. Kai nuo puodo dugno pakyla visi, verdame apie 15–20 minučių, priklauso nuo to, kokio storio tešlą iškočiojome.
Išvirusius koldūnus paskanina namine grietine iš mamos Ilonos laukuose besiganančių karvučių pieno. Bet tiks ir pirkta iš parduotuvės.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.
