Gargždiškis, norėjęs uždegti laisvės žiburį

Stalmokų šeimoje neprapuolė brangus dėdės palikimas – laiškai, telegramos iš karo apkasų, senos nuotraukos, pasakojančios apie anų laikų žmonių gyvenimą, buitį, romantiškus jausmus, likimus, istorinius kataklizmus.

 

Šiandien Gargžduose bus įamžintas kovotojo už Lietuvos laisvę Antano Stalmoko (1920–1946 m.) atminimas, atidengiant lentą ant namo Kvietinių ir Minijos gatvių sankirtoje, kuriame jis kadaise gyveno. Klaipėdos rajono savivaldybės taryba nutarė suteikti A. Stalmokui (po mirties) Gargždų miesto garbės piliečio vardą – šio vardo regalijos bus iškilmingai įteiktos Stalmokų giminės atstovams kitą šeštadienį miesto gimtadienio renginyje, vyksiančiame Minijos slėnyje.

„Džiaugiuosi, kad bus įrengta atminimo lenta dėdei Antanui. Nors jį pažįstu tik iš atsiminimų, jo raštų, laiškų, nuotraukų, žinau, kad A. Stalmokas buvo nepaprastai šviesus žmogus, labai mylėjęs savo šeimą, artimuosius, Gargždus ir Lietuvą“, – sakė jo dukterėčia Sigita Stalmokė.Atidengiama atminimo lenta

Gražią iniciatyvą įamžinti narsiojo gargždiškio, dėl Lietuvos laisvės paaukojusio savo gyvybę, atminimą parodė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono skyrius, kuris dar pasiūlė ir kurią nors naują gat­vę Gargžduose pavadinti A. Stalmoko vardu. Jo dukterėčia Sigita Stalmokė pritarė atminimo lentos įrengimui, šia proga atnaujino namo fasado spalvą. „Džiaugiuosi, kad bus įrengta atminimo lenta dėdei Antanui. Nors jį pažįstu tik iš atsiminimų, jo raštų, laiškų, nuotraukų, žinau, kad A. Stalmokas buvo nepaprastai šviesus žmogus, labai mylėjęs savo šeimą, artimuosius, Gargždus ir Lietuvą. Mūsų namas stovi tarsi kryžkelėje, pro kurią į mokyklą skuba vaikai, jaunimas. Jie kasdien praeis pro šią atminimo lentą, ir gal tikrai ne vienam paliks įspūdį tai, kad kadaise buvo tokių drąsių žmonių, gargždiškių, kurie jauni padėjo galvas už tai, kad būtume laisvi. Tokia buvo mūsų istorija, skaudi, bet tikra, ir šios aukos buvo neveltui“, – mintimis dalijosi S. Stalmokė. Ant atminimo lentelės, skirtos pagerbti Lietuvos laisvės kovų dalyvį, užrašyta: „Antanas Stalmokas (1920–1946 m.) Šiame name gyveno Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių valsčių partizanų vadas. Išduotas, kankintas ir sušaudytas Vilniaus KGB rūmuose. Palaikai ilsisi Tuskulėnų dvaro parko kolumbariume“. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, A. Stalmokui po mirties buvo suteiktas LLA kapitono laipsnis, jis pripažintas kariu savanoriu.

Šiame name Gargžduose, Kvietinių ir Minijos gatvių sankirtoje, gyveno Lietuvos laisvės gynėjas Antanas Stalmokas (1920–1946 m.).Siekė tapti gydytoju

Antanas Stalmokas – vienas iš žinomiausių Gargždų gyventojų, amžininkų prisimenamas kaip išsilavinęs, šviesus, garbingas, už Lietuvos laisvę kovojęs žmogus. Klaipėdos rajono tremties ir rezistencijos istorinėje studijoje, išleistoje 2009 m., pasakojama ir A. Stalmoko istorija. Jis gimė inteligentų Pranciškos Surblytės-Stalmokienės ir Antano Stalmoko šeimoje. Mokėsi Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, po 1939 m. nacistams užėmus Klaipėdą, išsikėlė į Palangą. Vėliau studijavo mediciną Kauno medicinos universitete, tačiau, vokiečiams uždarius universitetą, studijų nebaigė, dirbo Kretingos vykdomajame komitete, po to, iki suėmimo 1945 m. dirbo mokytoju Salantų vidurinėje mokykloje.

Išlikę A. Stalmoko užrašai atskleidžia, jog jis domėjosi poezija, literatūra, Gargždų istorija. „Mano tėvas Vytautas, Antano brolis, ir mama Sofija apie jį nieko nepasakojo. Vaikystėje į rankas pakliuvo senas nuotraukų albumas, kuriame pamačiau gražias vyriškio su skrybėle nuotraukas. Paklausiau, kas jis. Mama paaiškino, kad tai buvo tėvelio brolis, šviesus žmogus, mokęsis medicinos, norėjęs būti gydytoju. Bet daugiau nieko nepasakojo. Vėliau sužinojau, kad abu broliai Vytautas ir Antanas buvo neišskiriami, gerai sutarė, sportavo, žaidė Gargžduose futbolą, krepšinį, mėgo knygas, vaidinti spektakliuose. Mano senelė P. Stalmokienė, mirus pirmajam vyrui, ištekėjo antrą kartą, tapo Makštiene, antroje santuokoje gimė dvi dukros“, – giminės istoriją pasakojo Sigita. Anot jos, Vytauto ir Antano patėvis prie sovietinių okupantų valdžios užėmė vadovaujamas pareigas, tačiau dėl politinių pažiūrų, kurios šeimoje buvo skirtingos, pykstamasi nebūdavo.

Laiškai atskleidžia šviesią asmenybę

S. Stalmokės dėka neprapuolė ir brangus dėdės palikimas – nemažas pluoštas laiškų, telegramų iš karo apkasų, senų nuotraukų, pasakojančių apie anų laikų žmonių gyvenimą, buitį, romantiškus jausmus, likimus, istorinius kataklizmus. Dar būdama mokinukė ji aptiko šį lobį namo palėpėje, sudėtą į paprastą rezginę, ir išsaugojo iki šių dienų. Šiais atsiminimais ji dalinasi ir su savo dviem broliais, gavusiais tėvo ir dėdės vardus – Vytautu ir Antanu.

„Skaitau gražia rašysena ir taisyklinga kalba parašytus tuos laiškus, gautus iš namiškių, draugų, mylimųjų, taip pat ir paties Antano rašytus, ir apima jausmas, jog tai tarsi mes patys juos rašėme, mūsų dabartinė karta. Nes visai niekuo kaip žmonės nesiskiriame, nors tarp mūsų daugiau kaip 70 metų laiko tarpas. Jie gyveno tais pačiais rūpesčiais, taip pat juokavo, taip pat linksminosi, bendravo…“ – kalbėjo S. Stalmokė. Pavyzdžiui, bevartydamos laiškus atradome anuometinių studentų irgi vartotą žodį „chebra“. Iš laiškų matyti, kad A. Stalmokas turėjo labai daug draugų, jam gražius laiškus rašė romantiškus jausmus puoselėjančios merginos, jis labai rūpinosi ir mylėjo savo šeimą, ypač mamą, brolį Vytautą. „Tėvui brolio netektis padarė didelę žaizdą širdyje. Visą gyvenimą jis niekino sovietinę valdžią, tyliai protestavo, nepriėmė iš jos jokių lengvatų, pavyzdžiui, talonų deficitiniams daiktams įsigyti, kuriuos dalindavo darbovietėse, nes parduotuvėse juk nieko nebuvo“, – prisiminė S. Stalmokė.

Išliko daugybė laiškų, atskleidžiančių, koks buvo stiprus mamos Pranciškos ir sūnaus Antano ryšys – „miela mamyte, mielas sūnau“… Kai Antanas mokėsi medicinos Kaune, iš Gargždų vis skriedavo mamos laiškai: „Mielas sūnau, jau 3 dienas negavau tavo laiško. Tėvas paskirtas Kretingos apskrities viršaičiu, retai parvažiuoja namo, būna namuose per 2 savaites vieną kartą. O jei parvažiuoja, namais nebesirūpina, nes apstoja su savo reikalais jį žmonės, nebėra kada ir pasikalbėti. Tu parvežk, Antukai, rūbus išsiplauti, nelaikyk. Kaip su baltiniais, ar nenusidėvėjo dar. Batai gal nuplyšo – atsiųsiu pinigų, susitaisyk. Aš tebedirbu krautuvėje, žada ją prie kooperatyvo jungti. Vienas krautuves nusavina, kitas dar ne, uždarė pieninę. Visur uždėjo komisarus, atsirado milicininkų būriai. Vitiūnė (Antano sesuo – aut. pastaba) pradėjo eiti į mokyklą, mokytis nori, bet anksti keltis – ne. Ji vis klausia: „Kumet bus šventa, kada nereikės į mokyklą eiti“. (Iš P. Makštienės laiško sūnui Antanui, 1940 m.).

Kankinamas malonės neprašė

A. Stalmokui tapti gydytoju ar mokytoju buvo nelemta – tam sutrukdė Lietuvos okupantai. Jis buvo pogrindinės sukarintos Lietuvos liaudies armijos (LLA) narys, turėjęs „Baltrūno“, „Dagilio“, „Maumedžio“ slapyvardžius, partizaninio karo įgūdžių mokęsis žvalgų mokykloje netoli Karaliaučiaus. Vėžaitiškis Vytautas Gipiškis pateikia duomenis, jog 1944 m. artėjant frontui, LLA Žemaitijos legiono vadovybės nurodymu buvo įkurtas „Maumedžio“ štabas, kuriam priklausė Gargždų, Endriejavo, Kulių ir Veiviržėnų valsčiai. Štabo viršininku buvo paskirtas A. Stalmokas. Jis gyveno legaliai, mokytojavo ir aktyviai vadovavo pogrindinei veiklai, kurios tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Teigiama, jog LLA vadovybė stengėsi visoje Lietuvos teritorijoje suburti platų organizacijos tinklą, jį išsaugoti ir laukti, kada Amerika išvaduos… Todėl nebuvo planuojama steigti didelių pasipriešinimo būrių, buvo siekiama išlaikyti ryšį su besislapstančiais partizanais, apsaugoti vaikinus nuo mobilizacijos į sovietinę armiją, buvo mokoma partizaninės veiklos, įsirengti požemines slėptuves.

Tėvų namuose Gargžduose 1945 m. gegužės 1 d. suimtas A. Stalmokas neturėjo jokio ginklo ar pogrindinės literatūros. Po ilgų tardymų, trukdavusių vos ne kasdien iki paryčių, žiaurių kankinimų Vilniaus NKGB rūmuose, atsisakęs rašyti malonės prašymą, 1946 m. buvo nuteistas ir sušaudytas už antisovietinę veiklą. Teigiama, jog prieš mirtį jaunas vyras buvo tiek iškankintas, kad atrodė lyg pagyvenęs žmogus, tačiau jis nepalūžo. Pasak V. Gipiškio, kartu su kitų nukankintųjų kūnais Antano palaikai buvo nuvežti į Tuskulėnų dvaro daržinę, išversti į duobę ir užkasti. Vėliau slepiant nusikaltimo pėdsakus, daržinė buvusi nugriauta, žemė išlyginta, užsėta žolė. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę buvo aptiktas šis masinių kraupių žudynių kapas, o jame 766 žmonių palaikai. Atminti žuvusiems pastatyta koplyčia – kolumbariumas.

Apie A. Stalmoko gyvenimą dar 2000 m. knygelę „Uždegti laisvės žiburį norėjom“ parašė šviesaus atminimo Česlovas Leonas Kareckas. Dovanodamas knygą Antano dukterėčiai Sigitai, autorius užrašė dedikaciją: „Pratęskite tą gražią giliai prasmingą Antano jaunystės sakmės giesmę…“

Jolanta BENIUŠYTĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių