Žydų eros pabaiga Žagarėje. Apie šį miestelį žino visi išprusę žydai
Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Redakcijai planuojant straipsnį šia tema ir svarstant, ką pasirinkti objektu, tarsi savaime iškilo Žagarė. Kodėl Žagarė? Ogi todėl, kaip teigia kultūrologas Vytautas Toleikis, apie Žagarę žino kiekvienas išprusęs žydas. Jis rašo: ,,Žagarės miestelis davė pasauliui tiek garsių asmenybių, kad savo skaičiais yra trečias po Vilniaus ir Kauno, toli palikdamas kitus Lietuvos miestus. O juk žydų miestelyje nebuvo daugiau nei 10 000“ (www.bernardinai.lt, Vytautas Toleikis. Žagarė – nykus Lietuvos užkampis ar kultūrinių turistų klondaikas, 2009-11-02).
Garsinę visame pasaulyje
Po rekonstrukcijos sumodernėjusioje Žagarės miesto aikštėje stovi nedidukas postamentas su atminimo lenta viršuje, kurioje anglų, žydų (jidiš) ir lietuvių kalbomis skelbiama, kad ji skirta religinio judėjimo Musar pradininko, Žagarėje gimusio Izraelio Salanterio Lipkino atminimui. Netoliese stovi kalvystės meno dirbinys – metalinė kėdė su ant jos pavaizduotu futbolo kamuoliu, o kamputyje iškaltas užrašas, jog ji skirta garsaus žydų futbolininko Luiso Bukmano atminimui (jau nusistovėjo graži tradicija, jog kiekvienais metais Vyšnių festivalio metu pastatoma tokia kėdė kažkuriam vienam garsiam žagariečiui atminti). Žagarėje gimė Rafaelis Natanas Rabinovičius, garsus Talmudo tyrinėtojas, parašęs 16 tomų mokslinį veikalą apie jį. Iš čia kilusi garsi Mandelštamų giminė. Poetas Osipas Mandelštamas, išleidęs daugiau nei 10 eilėraščių rinktinių, yra laikomas vienu svarbiausiu XX a. Rusijos poetų bei eseistų, jis kritikavo stalinizmą, mirė Gulago lageriuose. Rašytojas ir religinių reformų vadovas Benjaminas Mandelštamas yra parašęs veikalą „Kelionė iš Žagarės į Maskvą“. Leonidas Mandelštamas buvo garsus radiofizikas. Leiba Mandelštamas buvo pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete. Ir tai dar ne visi garsūs Mandelštamai. Plačiai pasaulyje išgarsėjo Kolonimo Zyvo Visockio Maskvoje įsteigta firma ,,Visockio arbatžolės“, kuri 1900–1917 m. buvo didžiausia visame pasaulyje, vėliau perkelta į Izraelį, veikia ir dabar. Vienas didžiausių Sovietų sąjungos fizikų, dalyvavęs projektuojant ir kuriant karinę atominę techniką, yra iš Žagarės kilęs profesorius Izaokas Kikoinas. Šiame miestelyje taip pat gimė Sidnėjus Hilmanas, vėliau tapęs įtakingu JAV darbininkų judėjimo atstovu bei profesinių sąjungų lyderiu. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo vienas iš JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto patarėjų. Ir čia paminėta tik dalis iš Žagarės kilusių ir pasaulyje plačiai žinomų žydų.
Muziejus po atviru dangumi
Neseniai buvo transliuojama radijo laida iš ciklo apie pasienio miestelius, kurioje kalbėjęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkas Ernestas Vasiliauskas sakė, kad Lietuvoje yra du muziejai po atviru dangumi: vienas iš jų – visiems gerai žinomos Rumšiškės, o kitas – Žagarė. Skirtumas tarp jų toks, kad pirmasis yra dirbtinis, o antrasis – natūralus. Taip kalbėdamas mokslininkas turėjo mintyse Žagarės architektūrą ir gamtą, tačiau tai tinka kalbant ir apie žydų kultūros paveldą. Vaikščiodamas po Žagarę negali nepastebėti ant medinukų ar mūrinių namų pritvirtintų vario lakšto lentelių, kuriose pateikiama informacija apie čia iki holokausto gyvenusius žmones, kada jie gyveno, kokiu verslu užsiėmė. Taip vaikščiodamas miestelio gatvėmis gali ištrinti galbūt kažkada suformuotą stereotipinį įvaizdį apie žydą su silkių statine ir sužinoti, kad iš tiesų klestėjo patys įvairiausi verslai. Iš buvusio sinagogų komplekso yra išlikusi viena gana prastos būklės sinagoga, o šalia esančioje kitoje sovietmečiu įrengta gaisrinė veikia iki šiol. Netoliese buvo žydų pirtis, kuri savo paskirtį žagariečiams, tik jau nebe žydams, teikia ir dabar. Galima aplankyti senąsias žydų kapines netoli Latvijos sienos. Pastaraisiais metais periodiškai rengiamos Žydų kultūros dienos, į kurias atvyksta nemažai svečių, buvusių Žagarės žydų palikuonių.
Kasmet vyksta renginių, skirtų žydų kultūrai. Žagarės regioninio parko teritorijoje, kur vyko holokaustas, aukoms pastatytas obeliskas, teritorija tvarkingai tvarkoma ir prižiūrima.
Miestelio geto baisybės
Žagarės žydų laimei, iš tarpukariu buvusių apie 8 000 žydų tautybės asmenų, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, jų mieste bebuvo likę apie tūkstantis. Įžengus fašistinės Vokietijos armijos daliniams, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais buvo įkurtas getas. Per šį trumpą laikotarpį žydų gete padaugėjo nuo 715 iki 2 402 suvežus iš kitų Šiaulių apskrities vietovių. Į pagalbą vokiečių fašistai rado pasitelkti vietinių aktyvistų baltaraiščių. Kaip skelbia užrašas ant holokausto vietoje esančio informacinio stendo, 1941 m. spalio 2 d. toje vietoje buvo nužudyta ir užkasta apie 3 000 žydų tautybės asmenų: 530 vyrų, 1 223 moterys, 625 vaikai ir 24 kūdikiai. Tačiau ir šiandien lieka išaiškintos ne visos šių dviejų klaikių geto gyvavimo mėnesių paslaptys. Yra archyvuoti geto vadovybės įvairūs patvarkomieji dokumentai, žudynių bendrininkų lietuvių apklausos protokolai, tačiau juose, kaip teigia tyrėjai, nemažai painiavos. Suprantama, kad apklausiamieji visaip painiojosi stengdamiesi kaip įmanoma mažinti savo kaltę. Ypač kraupiai skamba teiginys, kad apklausiami žudikai geriau atsimindavo savo prisigrobtą turtą, nei nužudytų to turto savininkų vardus.
Šiame kontekste kaip šviesos spindulėlis spindi istorija apie vieną vienintelį išsigelbėjusį iš geto asmenį, moterį, kuriai pagelbėjo vietiniai lietuviai. Šią istoriją galima rasti internete, pagal pateikiamą nuorodą „Žagarė family Album“ (p. 59–53). Pati šios istorijos herojė Miriam Šneiderytė (Marijona Tiesniesienė) pasakojo, kad jos brolis Judelis buvo suimtas kartu su kitais žydų vyrais sušaudyti, bet sugebėjo įtikinti policininką priimti jį darbams, sakydamas, kad nėra žydas, o tik pas žydus išaugintas berniukas. Dirbti jis stengėsi ir kaip darbininkas Kaziui Liutikui tiko. Vėliau jam pavyko įtikinti Liutiką paimti į namus seserį Miriam kaip vaikų auklę ir tarnaitę. 1942 metais jos globa užsiėmė daugiau gerų žmonių. Kunigas Kazys Kavaliauskas surado Oną Navickienę, sutikusią liudyti, kad Miriam Šneideraitė – nesantuokinė jos duktė; taip 1942 metų vasarį jai parūpinti lietuviški dokumentai. O pas Liutikus ji gyveno iki pat nacių išvarymo 1944 metais. Pačiam Judeliui, Miriam broliui, išsigelbėti nepavyko: sąraše ūkininkų, turėjusių grąžinti į getą žydus, randamas Kazio Liutiko iš Strėlių kaimo vardas. Nurodyta, kad pas jį buvo vienas žydas. Neaišku, ar tai policininkas, ar Kazys Liutikas neišdrįso nepaklusti įsakymui ir buvo priverstas atiduoti berniuką į getą, jis buvo nužudytas kartu su kitais.
Paskutinis Žagarės žydas
Pasibaigus Antrojo pasaulinio karo baisumams Žagarėje liko dar vienas žydas – tai visiems vyresnės kartos žagariečiams gerai pažįstamas Aizikas Mendelsonas. Jo mama ir sesės Nachama ir Liuba genocido metu buvo sušaudytos Žagarėje. Aiziką nuo šių baisumų išgelbėjo tarnyba sovietinėje armijoje. Karo metais jis tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, buvo sunkiai sužeistas. Po karo apdovanotas aukščiausiu fronto kareivio apdovanojimu – Šlovės III laipsnio ordinu, medaliu „Už narsumą“ ir kitais proginiais apdovanojimais. O žagariečiams jis gerai prisimenamas kaip aistringas sportininkas, buvęs Žagarės futbolo komandos ,,Žvelgaitis“ vartininkas, vėliau – vienas iš komandos vadovų. Aizikas sulaukė gilios senatvės ir mirė būdamas 89-erių metų 2011-aisiais. Po A. Mendelsono mirties „New York Times“ žurnalistas Rogeris Cohenas išspausdino straipsnį „The Last Jew in Zagare“ (Paskutinis žydas Žagarėje), teigdamas, kad baigėsi Žagarės žydų era.
Egidijus ŽIEDAS
Autoriaus nuotr.
