Sutuoktinius sujungė meninis pajautimas
Agluonėniškiams menininkui Henrikui Šurkui ir jo žmonai Zenai praėjusi vasara buvo ypatinga: jie šventė 50 metų bendro gyvenimo sukaktį. „Mes vienas kitą papildome, mus vienijo profesija, bendri interesai“, – kalbėjo laimingi sutuoktiniai.
Su pamergėmis, pabroliais ir piršliu
Z. ir H. Šurkai šią reikšmingą savo gyvenimo sukaktį nusprendė paminėti giminių apsuptyje. Tam pritarė jų sūnus Ramūnas. Auksarankė Zena atsidėjusi kūrė savo vestuvinius apdarus ir aksesuarus – originaliais nėriniais pasipuošė nuo galvos iki kojų. Ne naujiena – ji kiekvienai progai tai daro. Z. Šurkuvienė kasmet dalyvavo Priekulėje rengiamoje skrybėlėtų ponių šventėje: elegantiška, originaliai pasipuošusi moteris visada buvo komisijos pastebėta.
Į reikšmingą sutuoktinių šventę atvyko ir prieš pusamžį atšoktų vestuvių pulko dalyvių – pamergių ir pabrolių, kurie tapę garsiais žmonėmis – gydytojais, mokytojais. Netgi buvęs piršlys, žinomas akvarelistas šiaulietis Antanas Visockas dalyvavo šiame šurmulyje. Šventėje muzikavo kanklininkė Kristina Karpytė, gebanti interpretuoti garsių autorių kūrinius. Auksinių vestuvių dalyvių nuotaiką pakylėjo joms vadovavusi dreverniškė Virgina Asnauskienė.
Simbolinė kelionė laivu iš Klaipėdos į Juodkrantę, prie mirusių kopų, o grįžus į jaukius namus Agluonėnuose pobūvyje liejosi jaunystės prisiminimai. Juos žadino Henriko sukurtas fotovaizdų montažas, filmas apie vestuves prieš 50 metų. Sodybos šeimininkas čia surengė ir savo tapybos darbų parodą.
Būti su mylimu žmogumi
Zenos ir Henriko draugystės užuomazgos – tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute studijuojant piešimą, braižybą ir technologijas. Meniškos prigimties žmonės žiūrėjo vienas į kitą 5 metus. „Turėjome laiko vienas kitą pažinti“, – šypsojosi sutuoktiniai. Ar spėjo? „Taip, bet jaunystėje negalvojome apie materialinius dalykus: tik svarbu būti su mylimu žmogumi“, – prisipažino Z. Šurkuvienė.
„Įdomiausia buvo, kai studijų metais Zena atėjo prie gręžimo staklių ir pasisiūlė man padėti. Aš turėjau pagaminti laivo detalę. „Iš kur tokia drąsa“, – pagalvojau. Ir supratau, kad pasirinkus šią merginą ji padės gyvenime, – prisiminimais dalijosi Henrikas – Aš buvau ekstremalas – buriuotojas. Statydavau laivus ir juos išbandydavau. Naktimis ledo rogėmis skriejau ant ledo – gaudžiau vėją.“
Zenos pomėgis – rankdarbiai: mezgimas, nėrimas. „Moteris, baigusi šias studijas, galėjo tekėti, nes viską mokėjo. Vyras irgi: mokėjo piešti, meistrauti“, – šmaikštavo Henrikas.
Šeima – geranoriškas susiklausymas
Šiauliuose baigusi studijas jauna Šurkų šeima gavo paskyrimus į Klaipėdos vidurines mokyklas, kur diplomuotus mokytojus džiaugsmingai sutiko. Z. Šurkuvienė mokiniams dailę dėstė kelis dešimtmečius, bet keliolika metų teko vadovauti ir vienos įmonės dailininkų grupei. Pedagogo karjerą Henrikas baigė prieš porą metų.
Z. Šurkuvienė prisipažino neįsivaizduojanti, kaip būtų reikėję gyventi su kitos profesijos žmogumi. „Mus jungė bendri interesai: kartu važiuodavome į vaikų stovyklas, plenerus. Henrikas dalyvavo parodose. Papildome vienas kitą – tik koja kojon žengiant galima kažką pasiekti“, – dėstė pašnekovė.
„Dviem mokytojams gyvenimas įdomesnis. Iš karto atpažįsta, apie ką galvoji ir ruošiesi, – juokavo H. Šurkus ir rimtai pridūrė: – Ką šiame pasaulyje vienas gali pasiekti…“
Pasak jo, šeima – tai geranoriškas susiklausymas. „Neaikčiodami, nevaidindami, paprastai gyvename, – patikino pašnekovas. – Dabar mes kuriame savo sodybos aplinką, kurioje daug gėlių, dekoratyvinių želdinių ir čia, Zenos rankų prisilietimu, tarp visų yra dermė.“ Šurkų šeima Agluonėnuose įsikūrė prieš 20 metų.
„Esu patenkinta: su Henriku nugyvenau laimingą gyvenimą. Aš jį mylėjau ir tebemyliu, – atskleidė Z. Šurkuvienė. – Mes vienas kitą palaikėme, diskutavome, ginčijomės dėl politikos ir dėl šiuolaikiškos tapybos. Kuo ji dabar virto? Sunku suprasti, ką nori jauni žmonės parodyti savo paveiksluose – lengviausiu keliu suka. Tai momentinio įspūdžio perteikimas. Mes daugiau laiko savo darbams skiriame.“
Pernai H. Šurkus savo tapybos parodą surengė Doviluose, Klaipėdos rajono etninės kultūros centre. Jo kūryboje – Mažosios Lietuvos istoriniai akcentai, marinistika, portretai. „Stengiuosi savo paveiksluose atskleisti pulsuojančią gyvybę, pavyzdžiui, jūros, siekiu suvirpinti žmogų, kad jis pradėtų kitaip mąstyti, siekiu dvasingumo“, – kalbėjo menininkas. Jis planuoja surengti savo jubiliejinę parodą.
Sutuoktiniai džiaugėsi užauginę sūnų Ramūną, kuris dirba Klaipėdos jūrų uosto administracijoje, bet turi polinkį į meną – kuria menines fotografijas. Anūkas Tautvydas irgi linkęs į meną, mokosi Menų gimnazijoje. Ketvirtokas dalyvavo ne vienoje parodoje.
Virginija LAPIENĖ
Šeimos archyvo nuotr.
