Gargždiškių jaunystės pomėgis tinkliniui – prisiminimuose
A. VALAIČIO asociatyvi nuotr.
Prieš pusę amžiaus Gargžduose nebuvo sporto salės, bet aistringiems tinklinio mėgėjams tai netrukdė – jie treniravosi miesto parko aikštelėje. Iš jaunatviško polėkio Klaipėdos rajono tinklinio rinktinės nariai stengėsi iškovoti aukštą vietą tarprajoniniuose turnyruose. Ir dabar senjorai su nostalgija pasakoja apie savo jaunystės pomėgį.
Sporto trauka
Gargždiškis senjoras Kastytis Pukinskas iki šiol prisimena savo aistrą žaisti tinklinį. „Į Klaipėdos rajono tinklinio komandą mane pakvietė, kai mokiausi Gargždų I vidurinėje mokykloje kartu su bendraklasiu Sauliumi Lamanausku. Buvome jauniausi žaidėjai komandoje“, – pasakojo šis sporto mėgėjas. Jis pridūrė, kad tai buvę apie 1965-uosius metus.
S. Lamanauskas prisiminė, kaip paauglystėje varvindavo seilę žiūrėdamas į senajame miesto parke tinklinį žaidusius vyrus. Paduodavo jiems nukritusį kamuolį – stengėsi įtikti žaidėjams, kol šie pagaliau pakvietė žaisti ir jį.
„Pagrindinis mūsų „štabas“ buvo šalia parko, kur gyveno broliai Jonas ir Juozas Valkauskai, be to, Šaltenis. Tai jie buvo pagrindiniai tinklinio organizatoriai. Jie savo namuose saugojo tinklą, kamuolį, tvarkydavo tinklinio aikštelę“, – prisiminė S. Lamanauskas.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus pramogų Gargžduose beveik nebuvo. „Tik filmus rodydavo senuosiuose kultūros namuose, – dėstė K. Pukinskas. – O sportas buvo vyriškumo ugdymo mokykla, nors sporto salės Gargžduose ilgai nebuvo – tik Priekulėje, kur vykdavo varžybos. Sekmadieniais gargždiškiai kaip į šventę rinkdavosi žiūrėti futbolo varžybų į aikštelę Žemaitės gatvėje. Po to visą savaitę aptarinėdavo.“
S. Lamanauskas pasakojo, jog tinklinio varžybos per rajoninę dainų šventę Gargžduose sutraukdavo daugybę žiūrovų.
Iš jaunatviško entuziazmo
Pasak buvusio sporto metodininko Stepono Norvilo, 1970–1980 metais geriausi rajono tinklininkai buvo K. Pukinskas, S. Lamanauskas, Eugenijus Slušnys, Albinas Kornikas, P. Gagilas. Tinklinio fanatikas – Edvardas Lymontas.
„Pirmoji sporto salė atsirado Gargždų I vidurinėje mokykloje, o 1974 m. pastatyta tuometės Melioracijos statybos valdybos sporto salė (dabar miesto sporto salė), – kalbėjo S. Norvilas, kurį į Gargždus atviliojo sportas. Ir ne tik tinklinis. Jis teigė, kad pasirinkęs šią veiklą nugyveno laimingą gyvenimą.
K. Pukinskas pasakojo, jog tinklinio komandoje žaidė apie 15 metų. „Ir iš kariuomenės grįžęs sportavau, – sakė jis. – Mėgėjams tinklininkams buvo sudėtinga treniruotėms rasti laiko, nes visi dirbome.“
Tačiau jis prisipažino, kad jautėsi puikiai, nes buvo reikalingas ir naudingas. „Buvau puolikas – mano ranką žinojo visi, – su nostalgija pasakojo senjoras K. Pukinskas. – Visi komandos žaidėjai jautėme moralinį pasitenkinimą kovodami už rajoną. Ne visada pavykdavo laimėti. Pralaimėję apmaudžiai galvodavome, kad per mažai treniravomės. Tačiau aktyviau treniruotis nebuvo galimybių.“
K. Pukinskas prisiminė „Bangos“ laikraščio tinklinio pereinamosios taurės varžybas. „Susirinkdavo varžovai iš įvairių rajono įmonių, gamyklų, įstaigų. Labai smagu būdavo, kai stebėti varžybų atvykdavo jų vadovai. Būdavo dar didesnis stimulas stengtis“, – kalbėjo pašnekovas.
Laisvalaikio malonumas
S. Lamanauskas pasakojo, jog išvykęs studijuoti į tuometę Žemės ūkio akademiją irgi žaidė tinklinį, o sugrįžęs į gimtąjį miestą sportavo čia. „Tinklinis – laisvalaikio malonumas“, – ištarė jis. Ir prisiminė, jog tuomet tinklinį žaidė ir Benediktas Juodka, buvęs VU rektorius, Seimo narys, taip pat Vidas Jurgulis, Kiaulakis, Juozas Imbrasas, Alfonsas Lapė, Antanas Pečiulis.
„Geri laikai buvo“, – nusišypsojo E. Slušnys, vienas stipriausių tinklinio rinktinės narių. „Į komandą atėjau apie 1966 m. Buvo daug gerų žaidėjų. Mūsų komandos kapitonas buvo S. Norvilas, kuris apdovanotas ne tik aistra sportui, bet ir organizaciniais gebėjimais: kaip jis mokėjo įtraukti žmones į sportą“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Jo teigimu, Klaipėdos rajono tinklininkų komanda buvo viena iš stipriausių Žemaitijoje. „Buvo malonu kovoti už rajoną ir siekti aukštų sporto rezultatų“, – sakė E. Slušnys.
Pasak jo, kai žmogus užimtas sportu, neberūpi kvaili užsiėmimai, netraukia alkoholis. „Užimtumas labai reikalingas žmogui“, – šyptelėjo pašnekovas.
Senjorui E. Slušniui aistringą pomėgį jaunystėje primena simboliniai apdovanojimai: garbės raštai, medaliai ir kita.
Virginija LAPIENĖ
