Gargždų jaunoji kultūra: kai nelieka ribų tarp scenos ir publikos

Kas galėtų pasakyti, kad būti unikaliam, nebijoti kritikos ir išeiti iš savo komforto zonos yra paprasta? Veikiausiai su tuo sutiktų tik nedidelė dalis žmonių. Tačiau kartais atsiranda erdvės, kuriose bent trumpam dingsta baimė būti kitokiam. Vieta, kurioje nebelieka ribų tarp scenos ir publikos bei įtampos dėl to, kaip būsi priimtas. Būtent tokią atmosferą gegužės 22 dienos vakarą Gargždų kultūros centre sukūrė renginys „Jauna kultūra’26“.
Artima ir suprantama kiekvienam
Tai tapo akimirka, kai jaunimas kultūrą reprezentavo ne žodžiais, o realiais darbais. Svarbiausias renginio prieskonis – harmonija, kurią sukuria dvi skirtingos, bet tuo pačiu panašios meno atšakos: šokis ir muzika. „Pagrindinis renginio tikslas – priartinti žmones prie meno ir kultūros, parodyti, kad tai gali būti artima ir suprantama kiekvienam“, – teigia renginio organizatorius Ignas Liaudonskas.
Renginio svečiai – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio asmenybių, choreografas ir pedagogas Marius Pinigis, aktorė, dainininkė ir tarpdisciplininė kūrėja Aistė Lasytė, Gargžduose aktyviai veikiantis gatvės šokio kultūros puoselėtojas, treneris Oskaras Stropus bei gerai žinoma atlikėja ir dainų autorė Monika Pundziūtė – diskusijos metu nesibaimino atsakyti į pačius įdomiausius klausimus. Skirtingos kūrėjų patirtys leido pažvelgti į kultūrą iš įvairiausių perspektyvų. Kilo klausimų, ir kiek iš tikro žmogus yra laisvas, ir ar mes nebėgame nuo savo gamtinės prigimties išlaisvinti save ir vengti mechaniškumo savo kasdienybėje.
Kūnas niekada nemeluoja
M. Pinigis diskusijos metu pasidalino įdomiausia ir tuo pačiu svarbiausia gyvenimo transformacija – politikos mokslus iškeitė į pašaukimą šokiui. „Kuo toliau, tuo labiau tu nori būti iš tikrųjų laisvas, tačiau sieki, jog laisvė netaptų abstrakčia improvizacija. <…> Iš esmės tai vis tiek yra noras likti gyvam, kad tai netaptų tik mechaniškų pojūčių dėliojimas.“ M. Pinigis pokalbio metu pabrėžė, kaip jam svarbu savo kūryboje palikti vietos improvizacijai. Kaip juokavo pats kūrėjas, dar prieš pasirodymą kartu su O. Stropumi susitarė, jog į savo performansus įtrauks judesius ir dalelę improvizacijos, kuri nėra planuota. „Labai gerai pasitikėti savimi, gal kartais ir reikia klausyti kitų, bet labiau klausyti savo vidaus ir kaip tu jautiesi“, – teigia O. Stropus. Laisvė šokyje – pagrindinis elementas. Pasak pašnekovų, profesionalumas ne visuomet gali „užglaistyti“ žmogaus savijautą tą dieną. Pasirodymo metu vienaip ar kitaip kūnas išduoda ir atsiskleidžia jauseną per mažiausias detales.
Apie tai, kaip sunku išeiti iš personažo kūno, kalbėjęs M. Pinigis teigia, jog nustebo, kiek panašumų atrado įkūnydamas fundamentalųjį M. K. Čiurlionį: „Mane nukrėtė ir tai, kiek gyvenimo paralelių mes kartu turime ir tai, kas vyko jo gyvenime, sutapo su mano paties patirtimi.“ Menininkas teigė, jog kartais pasirodymų metu būti savuoju personažu pasidaro „taip patogu“, jog nebesinori iš jo išeiti. O grįžęs namo supranti, jog buvimas scenoje tampa patogesne egzistavimo forma nei pati realybė: „Nes, atrodo, tu grįžti namo… Tu niekur negrįžti, iš esmės ta pati realybė.“
Pasak Oskaro, breiko kovose iš pažiūros reikalaujama pykčio ar agresyvios emocijos, tačiau jis akcentavo, jog geriausių rezultatų jam padeda pasiekti kur kas platesnė jausmų paletė. Šokis tampa ypatinga išraiškos forma ir visišku įsikūnijimu į kitą būseną. Tai akimirka, kai supranti, jog fizinės kūno galimybės yra tiesiog nuostabios – jos leidžia ne tik valdyti erdvę, bet ir per judesį išlaisvinti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais.
Išsivadavimas iš slegiančių kontraktų
Antroji renginio dalis į bendrą darną sujungė ir muzikinius kūrinius. A. Lasytė atliko jautrų ir „kiaurai kūną“ perskverbusį kūrinį, kurį ji pristatė kaip mirtingumo tematiką atspindintį muzikinį intarpą. M. Pundziūtė gitaros skambesiu užbūrė publiką daina „Sopa“ – naujausio albumo ašies kūrinys.
Diskusija prasidėjo nuo klausimo Monikai, kas buvo pagrindinis lūžis keisti jos gyvenimą ir pasirinkti save bei branginti unikalumą, kurį užgožė pradiniai muzikos kontraktai: „Man lūžiu tapo tas momentas, kai supratau, kad arba aš lieku čia, arba būnu laiminga. Pasirinkau antrą variantą ir natūraliai tai atvedė mane prie savos kūrybos.“ M. Pundziūtė džiaugiasi išsilaisvinusi iš ją ribojusio narvelio, kuris tapo lyg antklode – „po ja būti patogu, bet greitai pasidaro karšta ir norisi gryno oro bei laisvės.“ Ieškant atsakymo, kaip jaučiasi dabar, Monika atsako: „Aš jaučiuosi be galo gerai. Aš jaučiuosi laisva. Aš jaučiuosi taip, kad pagaliau turiu atvirus laukus kūryboj… Kai tas vienintelis dalykas, dėl kurio čia esi, yra suvaržytas, tada labai sunku. Dėl to labai gera dabar gauti visų muzikos skonių ir visokiausių žanrų bei bandyti pažiūrėti, kas man patinka.“
Garsi Lietuvos aktorė ir dainininkė A. Lasytė, daugeliui geriausiai žinoma kaip muzikinės grupės „Liūdni slibinai“ narė ir LRT projekto „Auksinis balsas“ nugalėtoja, renginio vedėjų paklausta apie kūrybinį įkvėpimą ir iš kur jo semtis, atsakė: „Kartais reikia tiesiog daryt ir tas apetitas ateina bevalgant. Ką pradedi ir tu pats užsikabini, net nesuprasdamas kaip… Gal ir net nenorėjai, ir buvo visai neįdomu, bet paskui pasidarė įdomu.“
Svari pamoka: bėgti greičiau nei tavo abejonės
Skambiausia vakaro fraze tapo M. Pundziūtės ištarti žodžiai, jog „tu turi išmokti bėgti greičiau nei tavo abejonės“. Atlikėja drąsino visus, kurie vis dar kuria tik „sau po antklode“, nebijoti žengti pirmo žingsnio ir priėmus sprendimą tiesiog neatsigręžti atgal į slegiančius klausimus „o kas, jeigu nepavyks?“
Šis įsimintinas vakaras tapo liudijimu, kad nesvarbu, kas tai būtų – muzika, breiko kovos ar dramatiškas šiuolaikinis šokis – viskas susiveda į vieną esminį tikslą: nebijoti nusiimti kasdienybės kaukių, pasitikėti savo vidiniu balsu ir tiesiog leisti sau kurti ir gyventi tuo, kas tau išties svarbu. Dirbtinio intelekto amžiuje, pasak kūrėjų, išlaikyti gyvą ryšį su savo kūnu ir emocijomis yra didžiausia vertybė. Pagrindinis tikslas, remiantis šių dienų aktualijomis, – grąžinti žmoniją prie tikrojo autentiškumo. O tam kartais nereikia didelės scenos, tam gali užtekti tiesiog, kaip sakė M. Pinigis, atsistoti vidurį dienos darbų ir leisti sau pašokti.
Pasak kalbintų renginio dalyvių, reikia reikšti didžiausią padėką jauniems kultūros skatintojams, prasmingo vakaro, diskusijų organizatoriams ir linkėti Gargždų jaunimui nenustoti toliau kurti bei vienyti bendruomenę ateiti, pažinti ir išvysti „Jauną kultūrą“ iš arčiau.
Impulsas kalbėtis apie meną
„Jauna kultūra’26“ gimė kaip iniciatyva, siekianti kurti gyvą ir atvirą kultūrinę erdvę Gargžduose. Projektą organizavo Gargždų kultūros centro nedidelė, bet labai veržli, savanorių komanda kartu su Kultūros centro kolektyvu, o jo vadovas-režisierius – gerai pažįstamas jaunimo aktyvistas I. Liaudonskas. Renginio idėja ir turinys buvo formuojami pačių organizatorių, ieškant formos, kuri būtų artima jaunimui, aktuali ir įtraukianti.
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir jaunimo organizacija „Alterno“, padedanti stiprinti ryšį su bendruomene bei skatinti aktyvesnį dalyvavimą kultūriniame gyvenime. Projektas finansuojamas Klaipėdos rajono savivaldybės lėšomis.
Projekto organizatoriai tikisi, kad „Jauna kultūra’26“ taps ne tik vienkartiniu renginiu, bet ir impulsu dažniau kalbėtis apie kultūrą, meną, patirti tai gyvai ir atrasti naujus būdus juose būti ne tik stebėtoju, bet ir aktyvia dalimi.
Ema LINKEVIČIŪTĖ
Klaipėdos universiteto studentė, „Bangos“ jaunųjų korespondentų klubo narė
Organizatorių nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas