Gimtinės istorijos paieškos neduoda ramybės pozingiškiui
Pozingių kaime gimęs ir užaugęs Arnoldas Ubys save vadina Klaipėdos krašto senbuviu ir planuoja parašyti gimtinės, unikalios pasienio zonos, istoriją. Bet koks nukrypimas nuo istorinių faktų jam neduoda ramybės. Artimiausiu metu numatęs kūrybinį projektą, susijusį su šiuo kraštu.
Saugo atminimą
Pozingių kaime – apie 10 sodybų. Pasak čia gimusio ir užaugusio A. Ubio, daugiausia žmonių gyveno prieškariu. Melioracijos vajus sovietmečiu iš šio kaimo iškeldino nemažai gyventojų, nugriovė daug pastatų, net vingiuojantį Aisės upelį bandyta ištiesinti, paversti melioraciniu grioviu. „Bet ji pamažu grįžta į savo vagą“, – šypsojosi Arnoldas.
Deja, kaimo sugrąžinti į praeities vėžes nebeįmanoma. Galima tik užfiksuoti jo istoriją ir palikti ateities kartoms. Tam ir pasiryžęs A. Ubys.
Vienas iš seniausių pastatų Pozingių kaime – buvusi pradinė mokykla, įkurta 1800 m. (Pėžaičiuose – 1860 m.). Čia su žmona Lina įsikūręs A. Ubys, buvusio šios mokyklos mokytojo, o vėliau Pėžaičių pagrindinės mokyklos direktoriaus Juozo Ubio sūnus. Paminėjus pastarąją, Arnoldui skaudžiai dilgteli širdyje: uždarius šią mokyklą, likęs bešeimininkis pastatas jau kelis dešimtmečius nyksta. Visiškai kitaip atrodo buvusi Pozingių mokykla – prižiūrėta, renovuojama, bet saugomas jos autentiškumas, puoselėjama aplinka.
Pasak A. Ubio, tai tipiškas Klaipėdos krašto architektūros pastatas, tačiau, skirtingai nei kitos mokyklos, šios fasadas tinkuotas, tik palei pamatą palikta raudonų plytų juosta. Remontuodami jį šeimininkai atidengė plytų juostas ir virš langų.
Buvusioje Pozingių mokykloje, kaip ir kitose, viename pastato gale buvo klasė, o kitame gyveno mokytojas. 1950 m. paskirtas mokytojauti čia apsigyveno J. Ubys su žmona Erna Kojelis-Ubiene.
Vadina save krašto senbuviu
Ubių sūnus Arnoldas, Vilniaus universitete baigęs studijas, dirbo sostinėje, vėliau persikėlė į Klaipėdą, o prieš kelerius metus sugrįžo į gimtąjį kaimą. „Aš esu Klaipėdos krašto gyventojas, turintis lietuvininkų kraujo. Esu senbuvis, – kalbėjo A. Ubys. – Įdomi Pėžaičių ir Pozingių kaimų istorija – prieškariu čia buvusi pasienio zona. Unikali vieta. Nuo Klaipėdos į Pėžaičius buvo nutiestas siaurukas, Pėžaičiuose buvo geležinkelio stotis, muitinė, veikė lentpjūvė, durpynas.“
Atkūrus nepriklausomybę, sužinojo, kad Vokietijoje išleista knyga apie Klaipėdos kraštą. Joje trumpai paminėtas Pozingių kaimas, mokykla, kokie mokytojai dirbo.
Atsivėrus geležinei uždangai, Pozingiuose, Pėžaičiuose lankėsi daug buvusių gyventojų, pasitraukusių į Vokietiją. Nostalgijos vedini į savo mokyklą užsukdavo ir buvę mokiniai. Ubiai pasakojo, kad apsilankiusi pirmojo šios mokyklos mokytojo anūkė padovanojo mokyklos paveikslą, nupieštą pagal prieškario fotografiją. Pasak A. Ubio, čia daug kas pasikeitę – nebeliko ne tik senosios tvoros, bet ir kai kurių statinių, o mokyklos pastatas tebėra gražus, tvirtas, nors įžengęs į antrąjį šimtmetį.
Su gimtinėje apsilankiusiais šišioniškiais bendravo E. Ubienė, kuri gerai mokėjo vokiškai ir buvo puiki vertėja kaimo žmonėms. Erna buvo kilusi iš Trušelių kaimo, bet jai labai rūpėjo ir Pozingiai, Klaipėdos krašto dalis. „Aš nuščiuvusi klausydavausi jos pasakojimų“, – sakė marti Lina. Viena iš paskutiniųjų senbuvių E. Ubienė amžinybėn išėjo prieš 7 metus, sulaukusi 89 metų.
Pozingių pavadinimas sugrįžo
A. Ubys sakė turintis medžiagos apie gimtojo krašto istoriją, parodė seną žemėlapį. „Bet dar reikia surasti archyvus, padaryti nuotraukų kopijas. Reikia bendrauti su istorikais, lankytis muziejuose, o gal Vokietijos archyvuose ieškoti istorinės medžiagos“, – kalbėjo pozingiškis. Išėjęs užtarnauto poilsio, jis planuoja parašyti gimtojo kaimo istoriją.
A. Ubys pastebėjo keistą nutikimą – prieš kelerius metus iš dokumentų buvo išnykęs Pozingių kaimo vardas – kažkam šovė į galvą jį sutapatinti su Pėžaičiais. „Bet juk čia Pozingiai, – stebėjosi vyriškis. – Tačiau kaimo pavadinimas buvo atgaivintas. Pozingiškis Tadas Stonkus padarė nuorodas į Pozingių kaimą.“
To troško ir Arnoldo mama Erna, kuri vis stebėjosi, kodėl čia nebe Pozingiai? „Mūsų kaimas padalintas: dalis priklauso Veiviržėnų, kita – Agluonėnų seniūnijai. Buvo minčių atsiskirti nuo Veiviržėnų ir prisijungti prie Agluonėnų seniūnijos, nes ji – Klaipėdos krašto teritorijoje“, – dėstė A. Ubys.
Jį stebina ir tai, kad pagrindinis šio kaimo keliukas pavadintas Santaros gatve. „Kodėl ne Pozingių? Šiuo vardu pavadintas kelias nieko bendro neturintis su kaimo istorija. Betgi jį galėjo pavadinti Pasienio gatve, nes ten istorinis pasienis, – patikino pozingiškis, siekiantis saugoti gimtinės praeities atminimą.“ Jis pridūrė, kad negerai, kai gatvių pavadinimus kuria žmonės, nežinantys krašto istorijos.
Skleisti unikalaus pasienio žinią
Lina ir Arnoldas Ubiai – meniškos sielos žmonės. Jų namų sienas puošia pačių tapyti paveikslai. Prieš 5 metus jie savo iniciatyva sodyboje surengė pirmąjį plenerą, kuriame dalyvavo menininkai mėgėjai. Vėliau pakvietė į dar tris. Įvairios temos buvo, pavyzdžiui, liejo paveikslus ant stiklo, surengė parodą. „Buvome sumanę piešti ant senų durų. Iš palėpės ištraukiau senas Pėžaičių septynmetės mokyklos duris ir pasiūliau Jovitai Eidėnienei tapyti mokyklą – tai buvo jos pirmasis tapybos bandymas. Piešė ir menininkė Edita, kilusi iš Skomantų. Visgi šio projekto neįgyvendinome – mus aplenkė Veiviržėnų kultūros centras, – šypsojosi A. Ubys. – Bet mes turime senus Pozingių mokyklos langus – tai ne Žemaitijos, o Klaipėdos krašto pastato langai, ir juos pritaikysime kitame projekte. Gal tai galėtų būti „Langas į Mažąją Lietuvą“. Reikia skleisti gimtinės, unikalaus pasienio, istoriją.“
Prieš metus įkurtos Pėžaičių bendruomenės nariu neseniai tapęs A. Ubys patikino, kad planuoja kūrybinį projektą, susijusį su Klaipėdos kraštu.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
