Gobergiškės skyriaus pradinukams – Karjeros diena Priekulėje
Galbūt ateityje dirbti Priekulės meno ir kultūros centre, o gal tapti raiteliu, kurio kasdienis darbas su žirgais? – daug ir įvairių svarstymų kilo Gargždų „Minijos“ progimnazijos Gobergiškės skyriaus ugdytiniams, kuriems spalio pradžioje buvo surengta Karjeros diena Priekulėje. Pažintinio-patyriminio vizito metu vaikai praktiškai pažino dalies profesijų pasaulį.
Įvertino Mažosios Lietuvos palikimą
Pirmiausia buvo aplankytas Priekulės meno ir kultūros centras, kur mažuosius moksleivius pasitiko besišypsanti įstaigos vadovė Rūta Steponavičienė. Kad viešnagė būtų jauki ir dar labiau įsimintų, specialiai mažiesiems lankytojams buvo išvirta kafijos – tradicinio Mažosios Lietuvos gėrimo, verdamo iš cikorijų šaknų. Patiektas ir šviežutėlis gliumzinis pyragas, pagamintas pagal šišioniškių receptą. R. Steponavičienė vaikams priminė, kad Priekulės senamiestis yra vienas iš geriausiai išlikusių visoje Mažojoje Lietuvoje, o Meno ir kultūros centras organizuoja išskirtinius renginius, vykdo įdomius projektus, kurie sulaukia susidomėjimo ir nacionaliniu mastu, o atlikėjų atvyksta ir iš svečių šalių. Vienas iš labiausiai išskirtinių Priekulės kultūrininkų renginių – tai Vilhelmo teatrų festivalis, kuris šiemet buvo organizuotas trečią kartą Mažosios Lietuvos teritorijoje. Abejingų nepalieka ir festivalis „Ženklai“ bei kt. Renginių organizatorė, aktorė Ernesta Zolotova buvo pasiruošusi atsakyti į visus klausimus, susijusius su jos veikla.
2023 m. Priekulės kultūros centras išleido knygelę „Marių milžinai“, kurią šišioniškių kalba parašė Mažosios Lietuvos tradicijų puoselėtoja, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė Virgina Asnauskienė, iliustravo ir maketavo Laimutė Varkalaitė. Knygelės pabaigoje net pateiktas šišioniškių žodynas. Pavyzdžiui, „karnolis“ reiškia kanalas, „blenkiai“ – debesys, „bovytis“ – žaisti ir pan. Gobergiškės skyriaus mokiniai bandė ištarti žodžius, juos atkartoti, kas, žinoma, neapsiėjo be juoko pliūpsnių.
Labai sunku, bet kartu įdomu
Direktorė R. Steponavičienė vadovauja iš viso 17 žmonių kolektyvui. Paklausta, ar visada svajojo apie direktorės darbą, atsakė: „Man patinka. Pagal specialybę esu renginių režisierė, baigiau būtent tokias studijas universitete. Tačiau dabar dar studijuoju magistrantūrą, kuri labiau orientuota į projektų režisūrą, nes vadovas yra labiau vadybininkas. Jis turi viską suskaičiuoti su administracija, paskirstyti lėšas, rūpintis darbuotojais.“ R. Steponavičienė akcentavo, kad svarbu mylėti kiekvieną kolektyvo žmogų, jai rūpi, kaip jaučiasi darbuotojai – ar susirgo, ar kažkas atsitiko – vadovui svarbu rasti sprendimą, padėti. Anot jos, reikšmingi šioje darbo pozicijoje yra stiprūs vadybiniai instinktai, reikia „užuosti“, kur ir kokius projektus rašyti, kad būtų gautas finansavimas. „Jei esi kūrybiškas, sekasi lengviau. Juk kultūrininkai turi tą stebuklingą burtų lazdelę, kuria mojuodami, kurdami įvairius meninius projektus, gali formuoti kultūrinio gyvenimo gaires“, – žaismingai apie savo darbo ypatybes kalbėjo Priekulės meno ir kultūros centro vadovė Rūta. Anot jos, formuoti pokytį yra labai sunku, bet kartu ir labai įdomu.
Projektų koordinatorius, didžiulę patirtį muzikinėje srityje turintis ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas Donatas Bielkauskas mokiniams parodė nemažai instrumentų, papasakojo apie jų raidą. Jis priminė, kai Lietuva buvo Rusijos gniaužtuose, tai ir instrumentai, kurie skatindavo patriotiškumą, buvo draudžiami. Tačiau dabar jie atgimsta, pavyzdžiui, taip atsitiko su dūdmaišiu. D. Bielkauskas ne tik papasakojo, kaip veikia dūdmaišis, bet ir pademonstravo, kaip jis skamba. Lumzdelis – lietuvių liaudies pučiamasis instrumentas, kuris taip pat buvo pristatytas mokiniams. „Dabar jūs gyvenate prabangiai, jus tėvai mašinomis atveža į ugdymo įstaigas, tačiau anksčiau vaikai, būdami 4–5 metų, rytais išeidavo į laukus gyvulių ganyti. Kad nebūtų liūdna, kad būtų drąsiau, jie savos gamybos lumzdeliais grodavo. Improvizuodavo, nes jokių natų neturėjo, tad kiekvieno muzika buvo unikali“, – sakė Donatas, kuris paėmęs į rankas lumzdelį pagrojo senovišką išlikusią piemenų melodiją.
Išbandė žirginį sportą
Karjeros diena tęsėsi sporto klube „Priekulės žirgai“, kur su ugdytiniais bendravo ir darbo su žirgais specifiką atskleidė trenerė Laura Klimovaitė-Benetė. „Jojimui labai svarbios ir raitelio asmeninės savybės. Reikia būti ir drąsiam, ir kantriam, ir stipriam. Būna, kad vaikas atsisėda, ir iškart susinervina, esą blogas žirgas. Tačiau yra priešingai, žirgas atspindi mūsų emocijas“, – akcentavo Laura. Ji teigė, kad sužinoti, kiek yra žirgui metų, yra tik vienas metodas. Vaikai spėliojo, kad pagal ūgį, karčius… Tačiau teisingas atsakymas – tik pagal dantis, kurie iškritę, išaugę. „Būna, kad dideliam žirgui yra tik 4 metai, o mažesniam – 18! Tad žmonės susimaišo. Tik dantys gali parodyti tikrąjį žirgo amžių“, – pabrėžė L. Klimovaitė-Benetė. Seniausiam „Pamario žirgų“ klubo žirgui yra 21 metai, konkūruose jis nebedalyvauja. Pagrindinis maistas yra šienas ir avižos.
Pati Laura aistrą žirginiam sportui paveldėjo. Jos dėdė užsiėmė profesionaliu žirginiu sportu, tėtis taip pat, bet šiek tiek mažiau. „Pati pradžioje baigiau visai kitus mokslus, o dabar tik iš trečio karto studijuoju tai, kuo gyvenu, ką dirbu. Tai sporto pedagogika“, – šypsodamasi sakė Laura.
Netrukus Gobergiškės skyriaus pradinių klasių mokiniai jau glostė žirgus, o patys drąsiausieji išdrįso ir užlipti, pajodinėti. Įspūdžių – į valias!
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.
