Greičiūnuose įsikūrusi šeima nuo realybės neatitrūksta
Greičiūnų kaime, vidury laukų, prieš porą metų įsikūrusi jauna Lilijos ir Tomo Šarapnickų šeima savo pasirinkimu stebina bendraamžius. Jie buvo tvirtai apsisprendę, kad emigracijoje uždirbtus pinigus išleis šiuolaikiško gyvenamojo namo statybai šalia Lapių, Tomo vaikystės kaimo. Čia kurdami savo gyvenimą, augindami du sūnelius, jaučiasi laimingi.
L. Šarapnickienė: „Nuo realybės neatitrūkstu, bet į pasaulį stengiuosi žvelgti pozityviai.“
Auga tikri vyrai
Vienkiemyje gyvenanti Lilija nebijo išleisti į kiemą sūnelių – ketverių metų Motiejaus ir pusantrų Mykolo. Šie ir po lietaus čia turi ką veikti – namo grįžta purvini iki ausų, bet kaip tikri vyrai neverkšlena. „Dėl gryno oro, kiemo ir daržovių pasirinkome kaimą“, – žemaitiška šnekta dėstė L. Šarapnickienė.
Prieš 4 metus pasistačiusi namą, o prieš dvejus įsikūrusi šeima džiaugiasi savo pasirinkimu. „Turime daržą, ir šiltnamyje auginame daržoves, – kalbėjo Lilija. – Ruošiamės auginti paukščius savo reikmėms. Juk norime turėti savo produktų, maitintis natūraliais, šviežiais, o ne iš parduotuvės.“
Šeima iš kaimo gyventojų perka pieną, varškę, sūrius.
Lilija prisipažino, kad ji visada norėjo gyventi ne daugiabutyje. „Neištverčiau, – prasitarė pašnekovė. – Kitoms šeimoms svarbu, kad darželis, mokykla, darbas būtų šalia namų. Gal patogesnis gyvenimas, kai nedideli atstumai, bet gyvenimo kokybės kaime nepalyginsi su miestu.“
Tomas dirba Klaipėdoje – kasdien po 60 kilometrų nurieda. „Stebisi žmonės – jiems sunku suprasti, kad toli važinėti į darbą. Bet mums tai įprasta – susitaikėme“, – kalbėjo Lilija.
Gimus sūneliui – į Lietuvą
Iš Skuodo kilę Lilija ir Tomas kelerius metus praleido emigracijoje. „Šiaulių universitete baigusi grafikos ir interjero dizaino studijas, norėjau dirbti pagal specialybę. Bandžiau įsidarbinti, bet nesėkmingai, – prisipažino ji. – Tuo metu mano draugas Tomas dirbo Airijoje. Nusprendžiau važiuoti pas jį.“ Įsidarbino ne pagal specialybę – odontologo asistente ir dirbo 4 metus. Ji įsitikinusi, jog kai stengiesi, darbą įmanoma surasti ir užsienyje, ir Lietuvoje, bet tuomet traukė pas Tomą. Jis dirbo statybų sektoriuje.
„Mūsų tikslas buvo užsidirbti pinigų ir grįžus į Lietuvą kurti savo gyvenimą, – kalbėjo Lilija. – Gal patriotiškai skamba, bet tai tiesa. Kasmet per atostogas grįždavome į gimtinę. Geriau ar blogiau – čia mūsų namai… Emigracijoje buvo bendradarbiai, draugai, kaimynai. Ir pinigų užteko kokybiškam gyvenimui, tačiau labai trūko šeimos, artimųjų.“
Vestuves atšoko Skuode. Airijoje gimė pirmasis sūnus. „Motiejus – Lietuvos pilietis, gimęs Airijoje. Sulaukęs16 metų, galėtų rinktis šios šalies pilietybę, – šyptelėjo pašnekovė. – Gimus sūneliui, apsisprendėme grįžti į Lietuvą, kad čia jis lankytų darželį, mokytųsi mokykloje. Ir, žinoma, norėjome įsikurti savo sodyboje. Žinojome, kad prie Lapių.“
Gyvenimas vienkiemyje
Šarapnickai sklypą įsigijo Greičiūnų kaime. Čia pasistatė šiuolaikišką gyvenamąjį namą ir prieš porą metų įsikūrė. Į banką nėjo skolintis – pritrūkus pinigų užsidirbo. Dabar planuoja tvarkyti aplinką – sodybos teritorija – 70 arų. „Šis kraštas Tomui buvo savas, bet įsikūrus ir man tapo mielas, – prisipažino Lilija. – Kai kam atrodo, jog gyvenimas vienkiemyje necivilizuotas. Bet užtenka pamatyti, kaip mes gyvename, ir požiūris pasikeičia.“
Kol gimė Mykolas, L. Šarapnickienė važinėjo dirbti į Kretingą – dirbo baldų dizainere. Kasdien – 80 kilometrų. Dabar augina sūnelį ir laukia, kol šiam sukaks dveji metai – galės imtis veiklos. „Pasiilgau jos, – prisipažino dviejų sūnelių mama. – Ieškosiu darbo.“ Ji pridūrė, kad turėdama šeimą nebegali galvoti vien apie savo poreikius. „Turiu rasti, kas patiktų ir patenkintų šeimą“, – sakė pašnekovė.
Tuomet kartu su Motiejumi į darželinukų grupę Lapių pagrindinėje mokykloje eis ir mažasis Mykolas.
L. Šarapnickienė prisipažino nežinanti daugiau pažįstamų, grįžusių iš emigracijos ir įsikūrusių kaime. O ji laiminga, čia kurdama savo gyvenimą.
