Grįžusią emigrantę šildo tėviškėnų nuoširdumas
I. Jurjonė, su vyru būdami emigracijoje, pasistatė namą, kurio aplinką papuošė gėlynais.
Beveik prieš dvejus metus į savo tėviškę Venckuose sugrįžo emigrantė Irena Jurjonė. Airijoje su vyru praleidusi 14 metų, sukūrusi savo verslą ir per tą laiką pasistačiusi šiuolaikišką gyvenamąjį namą tėviškėje, nebenori gyventi užsienyje. Bet, anot jos, grįžti gali tik susikūrusieji gyvenimo pagrindą. „Juk kaip išleisti vaikus į gyvenimą, kai uždirbi 700 eurų per mėnesį?“ – retoriškai ištarė pašnekovė.
Sėkmingos istorijos pradžia
Prieš 14 metų I. Jurjonė su vyru Andriumi, statybininku, išvyko į Airiją, metusi sandėlininkės darbą vienoje mėsos perdirbimo įmonėje. „Į svetimą šalį atvykau nemokėdama anglų kalbos. Darbo ieškojau ant popieriaus susirašiusi, ką kalbėti, – atskleidė Irena. – Vienoje kavinėje užkalbinusi moterį supratau, kad pasakė rytoj ateiti į darbą.“
Paaiškėjo, jog lietuvaitė, pasiruošusi svetimoje šalyje dirbti bet kokį darbą, užkalbino viešojo maitinimo įmonių tinklą valdančią savininkę. Nuoširdi, jautri emigrantė verslininkei kėlė pasitikėjimą. „Mane priėmė indų plovėja, bet veždavosi į kavinių atidarymą ir mokė anglų kalbos“, – sėkmingos istorijos pradžią atskleidė buvusi emigrantė.
Pramokusi angliškai ji netikėtai sulaukė pasiūlymo iš lietuvaitės pirkti verslą. Ši buvo įkūrusi vestuvinių suknelių taisymo įmonę. Irena – siuvėja iš pašaukimo: mokydamasi mokykloje, iš gražiausių mamos suknelių sukūrė jaunatviškus modelius ir surengė parodą. Įgijusi šią profesiją, jaunystėje ji dirbo vienoje uostamiesčio madų ateljė.
Nuotakos atrado nagingą lietuvaitę
„Užsienyje nuotakos nesisiuva vestuvinių suknelių ir jų nenuomoja. Išpardavimų metu nusiperka patikusią, nesvarbu, kokio dydžio, ir neša taisyti, pritaikyti pagal figūrą“, – dėstė I. Jurjonė.
Emigrantė įsisuko į verslą – greitai sulaukė klienčių antplūdžio. Pasak jos, Airijoje vestuvės gausios – dalyvauja ne vienas šimtas svečių. Nusižiūrėję gražiai atrodančią nuotaką, teiraujasi, iš kur puikią suknelę gavusi. Taip ir plito reklama apie auksinių rankų meistrę Ireną. Jos klientės – vietinės gyventojos, kurios ryždavosi pas ją riedėti porą šimtų kilometrų, atvykdavo net iš Londono. „Dirbau viena, nes Airijoje nebuvo ką pasamdyti, o iš Lietuvos siuvėjos nenorėjo važiuoti, – atskleidė pašnekovė. – Nuotaka atvykdavo su būriu pamergių – ir jos norėjo būti gražios. Betgi taisyti suknelę sunkiau nei pasiūti naują – taisymas gali kainuoti iki 300 eurų. Dirbau 24 valandas per parą. Ir į namus kviesdavo, kad mamai padėčiau aprengti nuotaką.“
Vasarą per mėnesį ji uždirbo po 5 tūkst. eurų, bet nuolatinė įtampa, nerimas, kad įtiktų klientei, skubėjimas atsiliepė sveikatai.
Atperka bendrystė
„Nebenorėčiau grįžti į šį verslą, gyventi užsienyje, – prisipažino I. Jurjonė. – Netiesą kalba žmonės, kad ten lengva – dirbti reikia daug, sunkiai, kad užsidirbtum.“
Dabar buvusi vestuvinių suknelių meistrė dirba Klaipėdoje, vienoje užsienio įmonėje, kur siuva diržus autovežiams. Per mėnesį ji uždirba 700 eurų, nors tenka dirbti viršvalandžius.
Beveik prieš dvejus metus sugrįžo emigrantė, bet apsiprasti dar negali. „Nuėjus į parduotuvę – stresas. Kainos panašios kaip Airijoje, nors minimali alga ten – 1 300 eurų, o pas mus – apie 400. Užsienyje pigesnė kiauliena, kai kurių rūšių duona ir drabužiai“, – dėstė pašnekovė.
Ir visgi grįžti į Airiją nebenorėtų. „Juk ten esi emigrantas, nesvarbu, ką dirbtum. O tėviškėje, Venckų kaime, esu tarp savų žmonių, visi mane pažįsta, Irute vadina, – džiaugėsi šalia mamos sodybos tėvų dovanotoje žemėje naujus namus pasistačiusi Irena. – Airijoje liko sūnus, vieno restorano šefo padėjėjas. Labai sunkus darbas“, – sakė pašnekovė.
Iš gausios Irenos šeimos emigrantų yra daugiau: sesuo Daiva Ispanijoje gyvena 20 metų, taip pat ir brolis Arūnas, o sesuo Rima – Anglijoje. Tik aš ir du broliai esame Lietuvoje“, – atskleidė pašnekovė.
Jos manymu, grįžti gali tie, kurie pakankamai užsidirbo – turi tvirtą materialinį pagrindą. „O jeigu nepasisekė, verčiau likti, – įsitikinusi pašnekovė. – Juk kaip išmokslinti, išleisti į gyvenimą vaikus, gaunant 700 eurų algos? Aš per dieną beveik tiek uždirbau.“
Be gėlių negalėtų
I. Jurjonė kalbėjo, jog būdama emigracijoje pamatė pasaulio: aplankė Izraelį, Kiprą, Angliją, Ispaniją – kelis kartus per metus išsiruošdavo kelionėn. „Argi Lietuvoje dirbančiai siuvėjai tai įmanoma? – retoriškai klausė pašnekovė. – Dirbi ir daugiau nieko nematai.“
Irena prisipažino turėjusi svajonę – mokytis landšafto dizaino paslapčių. Jos sodybą supa gėlės: išskirtinės vienastiebės rožės, surfinijos, dekoratyviniai augalai. Grįžus iš darbo, visas laisvalaikis prabėga tvarkant aplinką. „Už šį darbą niekas nemoka, bet tai atgaiva sielai – be gėlių negalėčiau gyventi“, – prisipažino naujakurė I. Jurjonė. Jai smagu, kad Venckų kaimas spalvingas, gyvas, džiaugsmą skleidžiantis. Prie to prisideda ir ji.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
