HUMORESKA Melagis

Senjorai Vytautas ir Aniceta susėdo vakarieniauti. Aniceta užplikė arbatos, sutepė sumuštinių. Vytautas stebėjosi:
– Vakar lėkštė su dviem tokiais pat sumuštiniais buvo pustuštė, o šiandien jau pilna ir net su kaupu?
– Tai kulinarinis triukas, per televizorių pensininkus mokino, kaip apgauti skrandį arba gyvenimo draugą, – paaiškino Aniceta, – šįkart lėkštė trigubai mažesnė.
Valgė abu neskubėdami, stropiai kramtydami, gal kokias dvi valandas kaip kokie prancūzai. Anie tiek užtrunka, nes turi daug maisto, o mūsų herojai – daug laiko. Vytautas po kiekvieno kąsnelio komentavo:
– Skanumas neapsakomas, galėčiau ir mirdamas valgyti.
Aniceta nuo tokių pagyrų alpėjo. Pavalgę dar kiek pasnūduriavo priešais televizorių, kol atėjo metas miegoti. Sugulę palinkėjo vienas kitam saldžių sap­nų. Pabudo Aniceta vidurnaktį nuo keistų garsų, sklindančių iš Vytauto pusės. Tas rankomis kažką grabinėjo, garsiai čepsėjo, seiles rijo, nesuprantamais žodžiais per miegus svaidėsi: „jes, gud, dankešen“. Išsigandusi Aniceta įjungė stalinę lempą, Vytautas į šviesą visiškai nereagavo, tik plačiai žiojosi ir laižėsi, kol galų gale atvirto ant nugaros ir su palaiminga šypsena veide, kaip po judviejų pirmo karto, nurimo, spėjęs dar tarstelėti „ai lav ju“. Geriau jau Aniceta šito būtų nesupratusi. Baisi nuojauta persmelkė ją visą, nebeužmigo, šiaip ne taip rytojaus sulaukė.
Tik prabudęs Vytautas, nes­pėjus žmonai nė pasiteirauti, pasisakė, kokį baisų sapną per miegus regėjęs. Jis neva atsidūrė Amerikoje, ten padarė siaubingą nusikaltimą, policija jį sugavo, atidavė teismui, o prisiekusieji vienbalsiai skyrė jam mirties bausmę. Išpasakojo viską taip tikroviškai, su mažiausiomis detalėmis, kad netikėti juo būtų buvę nepadoru. Anicetai palengvėjo, bet tas įtarumo kirminas vis vien privertė paklausti:
– Matau, kad daug iškentėjai, bet niekaip nesuprantu, kodėl tu laukdamas mirties čepsėjai ir laižeisi?
– Brangioji mano, pasirodo ten, Amerikoje, prieš sodindami į elektros kėdę duoda sočiai pavalgyti ir leidžia rinktis iš trijų patiekalų.
– Ir ką tu pasirinkai?
– Picą.
Aniceta puolė į ašaras:
– Melagi, tu melagi, ar atsimeni, ką vakar sumuštinius kirsdamas šnekėjai?

Algimantas Vaškys