Ko čia nesuprasti

HUMORESKA

Į metrikacijos skyrių atėjęs pusamžis vyras pasisakė norįs pakeisti savo pavardę. Darbuotojai pasidomėjus, kodėl tik dabar tai sumanė, tas atsakė, kad vis laiko tam nerasdavo ir, jeigu atvirai, tingėdavo tam prisiruošti. Paklausus, kur dirba, sekė atsakymas, kad galima pragyventi ir nedirbant. Gavęs paraiškos blanką, pradėjo muistytis:
– Ar, ponia, negalėtumėte už mane tai padaryti, kankinsitės žiūrėdama, kaip aš čia vargstu.
Daugiau klientų nebuvo, tad ponia, gal ir nenoromis, bet ėmėsi šito darbo:
– Jūsų vardas, pavardė?
– Jonas Tinginys.
– Jūsų išsilavinimas?
– Esu bemokslis, tingėjau mokintis, ir tėvai nelabai vertė eiti mokyklon.
– Keista, – nusistebėjo darbuotoja, – tai kas Jūsų tėvai?
– Tinginiai, kas gi daugiau? – kvailas klausimas kiek sunervino Joną.
– Nesimokėte, niekur nedirbate, tai kuo užsiimate, jeigu ne paslaptis? – darbuotoja šonan atidėjo paraiškos blanką.
– Tingiu pasakoti.
– Ponas, Jonai, neužsigaukite prašau, bet Jūs tikrų tikriausias tinginys, – nebeišturi darbuotoja.
– O ko čia užsigauti už teisybę, – nė kiek nesupyksta Jonas ir pradeda vardinti, – mūsų visa giminė tokia. Senelis buvo Tinginys, tėvas taipogi, visi mano dėdės irgi Tinginiai, o kad matytumėte, kokie mano broliai dideli Tinginiai užaugo.
– Dar didesni tinginiai už Jus?
– Tai žinoma, aš pats mažiausias šeimoje buvau.
– Tai kas atsitiko, kad vis dėlto susiruošėte pakeisti pavardę?
– Susiruošiau penktą kartą ženytis.
– Ir netingite? – ironizuoja darbuotoja. – Tai kuom tos buvusiosios Jums neįtiko?
– Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė puikiai: visos tvarkingos, mane mylėjo, skaniai valgyti gamino, namus prižiūrėjo, vienu žodžiu, sukosi kaip bitelės.
– Tai kur problema?
– Tinginės jos buvo, o aš tinginių nepakenčiu.
– Nieko nebesuprantu – darbščios tinginės? – nustebo ponia.
– Ko čia nesuprasti? – susiraukė Jonas. – Gal jau užmiršote, kokiu tikslu aš pas Jus atėjau? Jos visos turėjo mano pavardę.

Algimantas VAŠKYS