Į Volmerio dvarą vėžaitiškiai grąžina menus
Geriausi Volmerių dvaro laikai jau nebeturi amžininkų liudijimų. Tik archyvų duomenys, nuotraukos, senų laikraščių iškarpos, keli rakandai, architektūrinio ansamblio, sodo likučiai pačių vėžaitiškių iš kartos į kartą perduodamos grafų gyvenimo nuotrupos byloja buvus aukšto lygio dvaro kultūrą. Tačiau Vėžaičių kultūros centras turi užmojį atkurti dvaro kultūrinį palikimą.
„Norime ir siekiame, kad Volmerių dvarui vėl išauštų palankūs laikai. Vėžaičių kultūros centras, įsikūręs rekonstruotose Volmerių dvaro arklidėse, šiandien kelia vertingą savo veiklos tikslą: atspindėti ne tik žemaičių etnokultūrą, bet gaivinti ir puoselėti Vėžaičiams nesvetimą dvaro kultūrą“, – Tarptautinės teatro dienos išvakarėse sukvietusi gausią publiką į naują renginių ciklą „Meno menė“ kalbėjo Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė. Ji kartu su veikliu ir teatrališku vėžaitiškiu Stasiu Laučiumi sukūrė grafų Volmerių personažus. Paskutinis Volmerių dvaro valdytojas Vaclovas Volmeris garsėjo tuo, kad kalbėjo ir žemaitiškai – tai nebuvo įprasta kilmingųjų aplinkoje.
Pirmajame „Meno menės“ renginyje, skirtame teatro menui, pramaišiui skambėjo net kelios kalbos: lietuvių, žemaičių, latvių. Gausi vėžaitiškių publika aplodismentais palydėjo Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių filologijos ir teatrologijos trečiakursių studenčių surežisuotus ir suvaidintus keturių pjesių epizodus. Vakaro viešnios – teatrologė, režisierė dr. Jūratė Grigaitienė bei aktorė, režisierė, renginių vedėja doc. Virginija Kochanskytė pasidžiaugė savo studenčių kūrybiškumu, savitu požiūriu į režisuojamus ir vaidinamus kūrinius.
„Šis mūsų susitikimas yra puiki proga dar giliau pažinti, kas tai yra teatras, kas yra aktorius, kaip yra nelengva peržengti ribą, kada aš esu aš, o kada jau personažas“, – pristatydama jaunuosius aktorius kalbėjo dr. J. Grigaitienė.
„Meno menės“ gerbėjams Vėžaičių kultūros centro scenoje buvo parodyti keturi jaunųjų aktorių etiudai. Bene jautriausias – filosofo, dramaturgo Arvydo Juozaičio pjesės „Čiurlionis. Juodoji saulė“ pristatymas. Šiuo kūriniu dramaturgas siekė atkurti nutylimą itin skaudų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimo laikotarpį – 14 paskutiniųjų jo gyvenimo mėnesių Pustelninko psichiatrijos ligoninėje, kai jis negailestingai „gydomas“ nežinia nuo ko, nežinia kodėl buvo apleistas ir savo žmonos Sofijos, kuri per visą laiką neaplankė vyro, ir didysis menininkas net nepamatė savo vienintelės pirmagimės Danutės. Pjesės pavadinimas atspindi mįslingomis aplinkybėmis dingusio paveikslo pavadinimą. A. Juozaičio minėtos dramos ištrauką įtaigiai suvaidino studentės Aistė Saunoriūtė ir Egidija Jokubauskaitė.
Kaip ir pridera dvaro kultūros tradicijoms, po oficialiosios dalies įvyko ir saloninis pokalbis: išsiskirsčius renginio publikai prie arbatos puodelio A. Juozaitis aptarė, kaip studentams pavyko atskleisti teatro meno aspektus. „Viskas buvo labai natūralu. Stebėjau salę ir trečiąja akimi mačiau, kad žmonės patenkinti, improvizacija pavyko“, – apibendrino dramaturgas.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės ir KU nuotr.
