Įamžintas gyvenimas
Scenoje artistui labai svarbus ryšys su žiūrovais, o laikraštyje dirbančiam žurnalistui – su skaitytojais. Jų atsiliepimai nudžiugina: vadinasi, perskaitė – vertėjo apie tai rašyti. Patiko? Nepatiko? O gal kažkas užkliuvo? Ačiū už pataisymus, patikslinimus, kritiką – tai verčia stengtis, gilintis, mąstyti, kaip objektyviau, kitaip tariant, teisingiau atskleisti pasirinktą temą.
Išspausdinus rašinį „Mataičiai sensta, bet nenyksta“, suklusti privertė ne vienas skambutis. Pasirodo, jį perskaičiusiems vyresnės kartos „Bangos“ skaitytojams atgijo praeities vaizdai. Bet po pusės amžiaus nebe visi prisiminė ano meto gyvenimo detales, faktus, o tiems, kurie domisi savo jaunystės kaimu, tikslumas labai svarbus.
Paskambinęs Albinas Jencius iš Dauparų sakė, jog apie 1960-uosius metus gyvenęs ir dirbęs Mataičiuose vairuotoju, kurių čia buvę tik du. Jis norėjo patikslinti, jog kaime stovėjo pastatas, kurio viename gale buvo kultūros namai, o kitame – kolūkio pirmininko kabinetas ir medicinos punktas. „Aš dalyvavau saviveikloje – buvau šokėjas. Vienoje rajoninėje apžiūroje mataitiškiai šokėjai užėmė antrąją vietą. Savaitgaliais kultūros namų salėje rodydavo kino filmus. O kiek žmonių, jaunimo tuomet gyveno Mataičiuose. Mes dirbome, dalyvavome šventėse – buvo linksma“, – jaunystės prisiminimus tebesaugo skaitytojas. Regis, branginti vietą, kurioje gyvenai, nekliudė ir prastas susisiekimas su pasauliu.
Skaitytoja Janina Varanauskienė iš Daukšaičių taip pat suskubo dalintis mintimis apie savo jaunystės Mataičius. „Baigusi vidurinę, 1958–1963 metais tame kolūkyje dirbau apskaitininke. Gyvenau dabartinės seniūnaitės Ilonos senolių namuose. Ten ir vestuves atšvenčiau. Kaimo centre stovėjusiame ūkininkų name buvo ne tik kultūros namai, bet ir biblioteka. Mes, jaunimas, rinkdavomės vakaroti. O dabar šio kaimo žmonės neturi kur susirinkti. Mokykla veikė ne tik Mataičiuose, bet ir Norgėluose bei Dauskiuose. Dabar Mataičiai – pusiau išnykęs kaimas. Ačiū už straipsnį“, – dėkojo skaitytoja.
Prieš porą mėnesių apsilankiusi Pėžaičiuose ir papasakojusi apie šio kaimo gyvenimo spalvas, taip pat sulaukiau skaitytojų padėkos „už teisingą straipsnį“. Tuomet vienpusiškumo išvengti padėjo atsitiktinai sutiktų pėžaitiškių replika, jog čia gyvena „pijokai…“
Teigiama, jog laikraštis įdomus du kartus: kai tik pasirodo, ir po daugelio metų. Studijuojant universitete dėstytojas akcentavo, kad spauda – tai dokumentas. Kadaise grupelei endriejaviškių, siekusių įrodyti per kolūkio turto dalybas gauto pastato nuosavybę, padėjo „Bangoje“ išspausdinta žinutė.
Ir liaudies patarlė byloja, jog kas parašyta, kirviu neištašysi. Vadinasi, tai savotiškas įamžinimas.
Skaitytojai (-os) neretai baksnoja pirštu į mūsų laikraštį ir ne be emocijų klausia, kodėl „kiekviename numeryje“ spausdinamos rajono Savivaldybės mero pavaduotojos, Administracijos direktoriaus pavaduotojos nuotraukos? Kažkodėl į akis krinta šių politikių veidai, nors dažnai spausdiname ir kitų politikų bei valdininkų fotografijas. Betgi valdžios žmonės turi būti viešumoje ir gyventojams atsiskaityti, ką nuveikė ir ką dar nuveiks. Juk kai kurie juos pažįsta tik iš spaudos puslapių. Kada nors tyrinėtojai ar šiaip smalsuoliai galės suskaičiuoti, kiek kartų per metus „Bangoje“ buvo išspausdintos šių politikų nuotraukos ir galės nuspręsti, kodėl.
Bet skaitytojams svarbi informacija ir apie paprastus, kuklius žmones. Jos daugiausia randama sveikinimuose sukaktuvininkams. O kai kam atrodo – tokia tuštybė… Girdi, kodėl vaikai, anūkai, kiti artimieji negali brangių žmonių nuoširdžiai pasveikinti šeimoje, neviešindami visuomenei? Bet argi sveikinimas laikraštyje – nenuoširdumas? Kaip dažnai išgirstame nenuoširdžių žodžių. Daugelis skaitytojų „Bangą“ pradeda skaityti nuo paskutiniojo puslapio, kuriame iš sveikinimų sužino apie pažįstamus žmones, sulaukusius jubiliejaus, jų šeimas. Ir tai savotiškas įamžinimas. Smalsuoliai ir po daugelio metų ras šią žinią. Gaila, kad nyksta užuojautų tradicija – tai irgi svarbi informacija. Dabar ir ateityje.
