Ilgaamžio gargždiškio eiliuoti pastebėjimai
Išsipildė gargždiškio Juozo Jurkaus troškimas išleisti eilių knygelę. Šiemet 90-ąjį gimtadienį minėsiantis ilgaamžis šypsosi, rankose laikydamas išsipildžiusią svajonę. „Norėjau jaunajai kartai atminimą palikti“, – kalbėjo „Vo tai prirašinėjau aš“ autorius.
Su humoru per gyvenimą
Svajonei virsti realybe padėjusi anūkė Toma Liutikė knygos įžangoje prisipažino, kad senolis jai „visada buvo autoritetas – viskuo besidomintis, aktyvus, vis rašantis pastebėjimus, nuomones ar proginį eilėraštį į rajono laikraštį „Banga“.
Kai kurie eilėraščiai, sudėti į knygelę „Vo tai prirašinėjau aš“, buvo išspausdinti ir mūsų laikraštyje. J. Jurkus daugelį dešimtmečių yra aktyvus „Bangos“ skaitytojas, turintis savo nuomonę, turtingas prisiminimų ir patirčių – gyvas mūsų krašto istorijos šaltinis. Jis eiliuotai išdėstė mintis apie jaudinančius praeities ir dabarties įvykius, atskleidė savo jausmus. Vienur aštriai, kitur lyriškai arba šmaikščiai.
Anūkės pastebėjimu, didelis senolio privalumas – humoro jausmas. Tai padėjo išlikti stipriam įveikiant gyvenimo negandas, sunkumus. J. Jurkus nevengia pasišaipyti ir iš savęs. „Nesąmonių prirašiau, – „Bangos“ korespondentei juokais sakė eiliuotų minčių knygelės autorius. – Amerikos mokslininkai nustatė, kad pasaulyje visapusiškai protingų žmonių tėra apie 8 proc. – aš nesu tarp jų.“ Iš kur tas potraukis eiliuoti? „Vienas vieną darbą dirba, kitas kitą – pagal savo gebėjimus. Pasaulis gerai sutvarkytas – visus darbus dirbti atsiranda gebančių ir norinčių“, – dėstė ilgaamžis. Jam teko įvairių darbų išmėginti, bet ne visus su „ukvata“ dirbo. J. Jurkus atskleidė, jog su malonumu visą gyvenimą dirbęs elektriku. Beveik 20 metų dirbo „kolchoze“ laukininkystės brigadininku – nepatiko. Anuomet nebuvo nei skaičiavimo mašinėlių, nei mobiliojo telefono, nei arklio – pėsčiomis teko pas žmones lakstyti.
O geriausias gyvenimo laikotarpis – išėjus į pensiją, kai važinėjo automobiliu, kur norėjo, padėjo žmonėms elektrifikuoti namus. Šioje knygelėje yra ir dainų – senovinių, patriotinių, humoristinių, kurias užrašė kadaise jas dainavęs ar girdėjęs Juozas. „Juk mano jaunystėje būdavo „vakaruškos“, muzikantai grojo, šokome, o per pertraukas sustoję vyrai dainuodavome“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Genealogijos medyje – staigmena
Į klausimą, koks buvo senjoro gyvenimas, jis atskleidė eiliuotai: „Gyvenimas gražus, paslaptingas – pasakė mažytis vaikelis. / Gyvenimo kelias vargingas – pasakė pražilęs senelis.“ Karo, pokario metai, kolūkinės santvarkos vargai tebėra gyvi pašnekovo prisiminimuose.
Gimęs Pyktiškės kaime, Endriejavo seniūnijoje, 10 vaikų šeimoje, Juozas nuo dvejų metų augo Ablingoje bevaikio dėdės Juozo Jurkaus šeimoje. Jis neslėpė, kad jo gyvenimas buvęs geresnis nei brolių ir sesių, nes dėdė kalvis turėjo neblogą uždarbį. Turėti dvejus tėvus – išskirtinė prabanga. Tai kurie buvo svarbesni? „Tie, su kuriais augau“,– nesuabejojo J. Jurkus.
Jis kalbėjo, jog tėvas Jonas Jurkus buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, todėl grįžęs iš kariuomenės Pyktiškės kaime gavo 14 ha žemės ir turėjo išmaitinti gausią šeimą. Tėvo brolis Kazimieras irgi buvo savanoris, gavo žemės Saulažoliuose.
Įdomių faktų yra giminės iš motinos pusės genealogijoje. „Mano senelis Tadas Jocys buvo Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio nesantuokinis sūnus (g. 1880 m.), o mano mama Agnė Jocytė (g. 1900 m.) – jo anūkė, – atskleidė J. Jurkus. – Anuomet mano prosenelė kunigaikščio dvare tarnavo kambarine ir ją didikas suviliojo. Iš pasakojimų žinau, kad gimus sūnui kunigaikštis Pažvelsio kaime skyrė jai 15 hektarų žemės, pastatė namą. Jis atvažiuodavo aplankyti sūnų, jį vežiodavo karieta.“ Bet jokių dokumentų apie šią giminystę nėra – apie tai tik sklinda gyvi pasakojimai.
J. Jurkus prisiminė Antrojo pasaulinio karo pradžioje Ablingos kaimą sukrėtusią tragediją: likę gyvieji laidojo vokiečių sušaudytus kaimynus, artimuosius. „Iškasė ilgą duobę, paklojo lentas, ir užtiesę drobule, palaidojo“, – sakė pašnekovas.
Nerimas dėl pasaulio
J. Jurkus nuo 15 metų pradėjo dirbti „Kovo 8-osios“ kolūkyje. „Laukininkystės brigadoje padirbėjęs puspenktų metų uždirbau 6 rublius 82 kapeikas, – atskleidė pašnekovas. – Vertėmės iš pasodybinio sklypo – 60 arų, laikėme karvę, užsiauginome bulvių ir šėrėme kiaules. Duonos važiuodavome į Klaipėdą ir laukdavome eilėse, nes Gargžduose kepyklos nebuvo.“
J. Jurkui teko pažinti tris kolūkio pirmininkus. Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje mirė 54 metų teta. „Kapinės, bažnyčia – Endriejave, už 5 kilometrų, bet dzūkelis pirmininkas, išgirdęs, kad nešime į bažnyčią, nedavė mašinos. Ką daryti? Nuvykau pas pusbrolį į Gargždus, dirbusį tuomečiame statybinių medžiagų fabrike, ir jis parūpino sunkvežimį“, – kalbėjo J. Jurkus.
Beveik prieš 40 metų jis Gargžduose nusipirko medinę trobelę, kurią su šeimos nariais, net ne statybininkais, pavertė šiuolaikišku erdviu namu. Čia jis gyvena su sūnaus Zigmanto šeima. Prieš pusmetį amžinybėn palydėjo žmoną Domicėlę, su kuria išgyveno 64 metus.
„Dabar kaip niekada gerai gyvename, bet pasaulis neramus. Karai kyla iš gobšumo, garbės troškimo, beprotybės, – įsitikinęs ilgaamžis gargždiškis. – Kokia turtinga Rusija – kaip galėtų gyventi savo naudingas iškasenas naudodama. Bet ne, jai niekada neužtenka! Toks keistas man atrodo Amerikos prezidentas – žadėjo rinkėjams sustabdyti karą Ukrainoje, bet keli mėnesiai prabėgo ir – nieko. Aš juk sakiau, kad pasaulyje visapusiškai protingų žmonių – tik apie 8 proc.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
