Indija pakeitė peskojiškės požiūrį
Asm. archyvo nuotr.: L. Skroblytė prie Tadž Mahalo, Indijos simbolio. Tai viena iš labiausiai lankomų vietų šioje šalyje.
Liana Skroblytė, 14 mėnesių praleidusi Indijoje, vasaros pradžioje sugrįžo į tėviškę Peskojų kaime. Tačiau netrukus susikrovusi lagaminą išvyko į Kanadą, savo svajonių šalį. „Esu pasaulio žmogus, esu keliautoja“, – tvirtino mergina, per savo gyvenimą spėjusi aplankyti 15 pasaulio šalių, o trijose gyvenusi. Pažintis su Indija pakeitė Lianos požiūrį įgyvenimą.
Nuo karvių nepabėgo
L. Skroblytė prisipažino, jog niekada negalvojusi pasilikti tėvų namuose (šie sukūrę modernų gyvulininkystės ūkį). Vilniaus Gedimino technikos universitete baigusi techno matematikos bakalauro studijas, ji išvyko į Londoną, kuriame pasirinko finansų ir investicijų magistro studijas. „Baigdama supratau, kad čia nenoriu pasilikti – noriu išplaukti į platesnį pasaulį“, – kalbėjo pašnekovė.
Per tarptautinę jaunimo organizaciją AIESEC, kuri padeda jauniems žmonėms įsidarbinti arba savanoriauti įvairiose pasaulio šalyse, Liana gavo darbą Indijoje. „Susikroviau daiktus ir išvykau nelabai suvokdama, kur keliauju, – neslėpė L. Skroblytė. – Pagal tą programą buvo sudėtinga įsidarbinti Europoje ar Amerikoje – visur reikėjo darbuotojų su patirtimi. Aš – tik stažuotoja…“
Ji prisipažino, kad atvykusi į Indiją pasijuto tarsi kitame pasaulyje. Pažvelgusi pro daugiabučio langą, išvydo lūšnynus. Bombajaus gatvėse vaikščiojo karvės. „Mane tai šokiravo, nors užaugau šalia karvių. Pagalvojau: nepabėgau nuo jų ir Indijoje, – šypsojosi mergina. – Beje, karvė čia laikoma šventa. Gyvuliai niekieno, tačiau šeriami, prižiūrimi.“
Apstulbino ir didžiulis triukšmas gatvėse: transporto priemonių pypsėjimas, signalizavimas. Niekas čia nesilaiko eismo taisyklių: kas garsiau signalizuoja, to ir pirmenybė. „Pėsčiųjų perėjų nėra – iš pradžių bijojau per gatvę pereiti“, – sakė mergina
Rūpėjo pažinti šalį
AIESEC padėjo Lianai ne tik įsidarbinti, bet ir rasti būstą. Dviejų kambarių bute apsigyveno 7 merginos: brazilė, amerikietė, 3 kolumbietės, Kenijos pilietė ir Liana. „Mes tapome kaip viena šeima – iki šiol bendraujame“, – patikino ji.
L. Skroblytė įsidarbino finansų analitike stažuotoja neseniai įkurtame investiciniame fonde. Alga – 25 tūkst. rupijų arba 330 eurų per mėnesį. Tai, pasak Lianos, vidutinis atlyginimas, nes galima uždirbti tik 10 eurų. Kiti šioje kompanijoje dirbę specialistai gavo labai gerą algą – 1 200 eurų. Jie į darbą važiavo taksi, o Liana – visuomeniniu transportu, nes reikėjo skaičiuoti centus. Tačiau svarbiau už pinigus jai buvo pažinti Indiją, pajusti jos dvasią. Londone tarp 8 mln. gyventojų metus praleidusi mergina suprato, kad Indija – kitokia šalis, savita jos kultūra, žmonių gyvenimo būdas. Bombajuje – 20 mln. gyventojų, o Indijoje – 1,4 milijardo. Gatvėje nufotografavo vyrą, tempiantį vežimą. Vergiška dalia. Rikša – motorinis vežimas, egzotiškiausia susisiekimo priemonė.
L. Skroblytė prisipažino tris mėnesius lyginusi Europą ir Indiją. Ir tik tada, kai liovėsi, pradėjo mėgautis šia šalimi. Taigi patarė ir kitiems: „Į Indiją nuvažiavus nereikia stebėtis: čia niekada nebus taip, kaip Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje. Čia viskas savita. Europiečiai ar amerikiečiai atvyksta įsitikinę, kad reikia modernizuoti, pakeisti Indiją. Betgi ji unikali. Čia žmonės ieško gyvenimo prasmės. Čia randa dvasinę ramybę, susidėlioja prioritetus“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, apsilankius šioje šalyje, keičiasi požiūris į materialinę gerovę. „Pradedi vertinti sveikatą, laiką. Kai 500 kilometrų įveiki per 12 valandų, išmoksti atsipalaiduoti. Metai, praleisti Indijoje, geriausi mano gyvenime. Atsivėrė akys, kad pasaulis didesnis nei tu pats. Pradedi galvoti, kaip norėtum gyventi. Juk gyvenimas per trumpas daryti tai, ko nenori“, – sakė Liana.
Meditacija atvėrė akis
Liana pasakojo 10 dienų meditavusi Pietų Indijoje. „Tiek laiko reikėjo išgyventi tyloje. Mokiausi medituoti. Atsisėdi patogiai ir bandai išvalyti mintis, koncentruoti dėmesį. Esmė – išmokti pažinti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį įsivaizduoji. Išėjusi iš meditacijos centro, pajutau palengvėjimą. Eini tikėdamasis, kad pasikeis gyvenimas, bet jis savaime nepasikeičia – reikia daug pastangų“, – įsitikinusi pašnekovė.
L. Skroblytė pasakojo, kad visą laisvalaikį skyrė kelionėms. Pasibaigus darbo sutarčiai, susikrovė būtiniausius daiktus ir išvyko į Himalajus. Tuoj po žemės drebėjimo Indijoje, kurio mergina nesureikšmino. Atvykus į Delį, prasidėjo antrasis, tačiau Liana lyg niekur nieko po šią šalį keliavo du mėnesius. Viena.
Mergina didžiuojasi skersai ir išilgai išvažinėjusi Indiją. „Geografiškai ją pažįstu geriau nei Lietuvą, – tvirtino pašnekovė. – Kokia gamtos įvairovė: Indijos vandenynas, Himalajų kalnai, dykumos, džiunglės… Ir žmonių gyvenimo būdas kitoks. Mūsų žmonėms svarbiausi materialiniai dalykai: jiems reikia pirkti, statyti. Europoje vargu ar kas pasiūlys nakvynę, o Indijoje tai įprasta. Šios šalies žmonėms garbė, kai ateina svečias, su juo dalijamasi paskutiniu kąsniu. Būdama Indijoje, susidėlioji prioritetus. Visi turtai – laikini, nieko į kapus nenusineši, sveikatos ir laimės nenusipirksi. O lietuviškas puikavimais prieš kitus, troškimas aplenkti savo turtais… Indijoje skurdas, žmonėms trūksta išsilavinimo, o jų dvasia laisva.“ Bet pridūrė: „Reikėtų viduriuko.“
