• 10 rugpjūčio, 2022
|

Ir iš rašto, ir iš krašto

„Lenk medį, kol jaunas“, „ant nulinkusio karklo visos ožkos lipa“ (liaudyje ir stipriau sakoma), „barzda dar neželia, o jau senius moko“, „kvailių nei sėja, nei sodina, o jie auga ir tiek“, – byloja mūsų tautos išmintis, gyvai praturtindama stabarėjančią gimtąją kalbą. Joje taip pat siaučia madų vėjai, braunasi svetimybės ir pilasi naujadarai. Bet šių dienų aktualijas labiausiai atliepia dažnai girdima patarlė – „iš didelio rašto išėjo iš krašto“.


O to ėjimo iš rašto pradžia, ko gero, gana seniai prasidėjo, prieš maždaug dvidešimt metų, kai Valstybinė kalbos komisija pasidavė feminisčių spaudimui ir įteisino nepriesagines moterų pavardes. Taip, esą, būtų nenurodoma šeiminė padėtis ir nediskriminuojamos neištekėjusios arba norinčios turėti trumpesnę, lengviau ištariamą pavardę, prie vyriškosios formos tik pridedant galūnę -ė. Na, ir pasipylė zvonkių, bunkių, žižių, vagonių srautas. Pradžioje skambėjo žargoniškai, bet per tiek laiko ausys priprato, nes tokia pavardžių sandara tapo tiesiog užkrečianti mada, ypač dabar, kai tradicijų ir visuotinai priimtų normų laužymas tampa vos ne kasdiene naujiena. Tačiau ką daryti, jei vyro pavardė yra Kairys, Margis, Pūtys ar Šlepetis? Ką gi, lietuviškų pavardžių įvairovė pati savaime priešinasi šiai madai, bet „kalbos inžinerija“ įgauna vis didesnį pagreitį.


Jau kuris laikas girdime apie įtraukią ar neutralią lyčiai kalbą. Iš įvairių Europos komisijų eina keisčiausi pasiūlymai, kuriems lietuviai, dar neatsikratę tautinio nepilnavertiškumo, skuba pritarti. Girdime apie svarstymą nebesikreipti „ponai ir ponios“, netinkąs ir pasakymas „žmogus“, užsimenama apie kažkokią bendrąją formą „žmoga“. Kaip čia bus su tėčiu ir mama, berniuku ir mergaite, taip pat jau kyla klausimas. Neseniai žavėjęsi gimtosios kalbos archajiškumu, tuo, kad ji dėstoma didžiausiuose pasaulio universitetuose, jau skubame pamiršti, pasiryžę „būti atviri naujovėms“. Na, bet paskutinė žinia visai apstulbino – Kalėdos įžeidžia kitų religijų atstovus, siūloma vadinti tiesiog švente, o laiką jų belaukiant – šventiniu laikotarpiu. Kai prieš dešimtmetį vyko gyventojų surašymas ir buvo klausimas apie religiją, tai beveik 80 procentų Lietuvoje gyvenančiųjų laikė save Romos katalikais, Lietuva būdavo išdidžiai pristatoma kaip Marijos žemė. Tad ką dabar šie katalikai šneka? Čia jau nebe iš rašto, čia jau tiesiog einama iš krašto. Gal ir geras vieno internetinio komentatoriaus pasiūlymas – neleisti mūsiškių į Briuselį, nes parveš kokią nesąmonę, o paskui visomis išgalėmis ims visiems piršti (deja, jau pavėlavome, išvykusių iš mūsų rajono yra).


Kaip ir toji nuolat įkyriai kartojama mintis, jog reikia taupyti, labai taupyti, nes nėra pinigų. Bet žurnalistai iškapsto tokių dalykų, kad atrodo, jog mūsuose pinigai kaip mana iš dangaus byra. Dar nespėjome pamiršti Gargždų suoliukų istorijos (tų brangiausiųjų, Klaipėdos gatvėje), o jau girdime apie tūkstančius kainavusius Vilniuje. Žiūri žmogus ir negali suprasti, iš kur tokios kainos, ar jie aukso dulkėmis padengti, kelios lentos, ir tiek. Tačiau užkratas mokėti didžiulius pinigus už nesuvokiamą darbą keliauja toliau. Kiekviena valstybinė institucija yra apaugusi įvairiausiom organizacijom, lyg medis kerpių gumbais. Jos taip pat nori (ir gauna) pinigų, kažką perka, kažką pro šalį „prasuka“, tada kyla šioks toks sumišimas ir… nieko. Gyvenam toliau, o prieš šventes „ubagaujame“. Tai vėlgi tampa mada – virkauti apie pagalbą vargstantiems, graudinant ašarotomis senukų ir vaikų akimis, ištiesta drebančia ranka ar liūdnu žvilgsniu. Ir žmonės aukoja. Reikia tik stebėtis ir džiaugtis, koks stiprus išlikęs gailestingumo jausmas, jeigu matant, kaip apvagiama savo tauta, kaip begėdiškai taškomasi pinigais, kaip ciniškai politikai kalba apie skurdžiai gyvenančius, vis tiek surenkami tūkstančiai. Čia kaip patarlėj „vieni rodo širdį, o kiti – uodegą“.


Taigi, esant tokiame minčių ir darbų skersvėjyje, svarbu „iš didelio rašto neišeiti iš krašto“, per daug nesipiktinti, jog „jauniems visi seniai – besmegeniai“, „saugoti gerą vardą kaip kareiviui kardą“ ir „nekąsti tiek, kiek neapžioji“.

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių