Iš palėpės į dienos šviesą: Priekulės parapijos liturginių rūbų paroda
Švenčiant Priekulės miesto ir žirginio sporto šventę duris atvėrė išskirtinė ekspozicija, kuri veiks iki rugpjūčio pabaigos. Senajame pašte pristatyti autentiški vietos Šv. Antano Paduviečio bažnyčios liturginiai drabužiai, atskleidžiantys ne tik sakralinio meno grožį, bet ir gilią krikščioniškąją simboliką.
Dedikacija jubiliejinėms sukaktims
Šios išskirtinės parodos iniciatorė ir organizatorė – kūrybiškoji priekuliškė Loreta Dvaržeckienė. Jos sumanymui į dienos šviesą iškelti dešimtmečius bažnyčios palėpėse bei spintose saugotus dvasininkų rūbus noriai pritarė Priekulės parapijos klebonas Olijandas Jurevičius. Prie idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir Priekulės meno ir kultūros centras, o atidarymo renginį šiltai pristatė centro direktorė Rūta Steponavičienė.
„Kai pavasarį telefonu sulaukiau klebono Olijando pritarimo, džiaugiausi kaip vaikas“, – parodos atidaryme jaudulio neslėpė L. Dvaržeckienė, svajonę eksponuoti liturginių drabužių parodą puoselėjusi ne vienerius metus. Ji atkreipė dėmesį, kad ekspozicija sutampa su Priekulės parapijos bažnyčios projekto parengimo šimtmečiu, o Šv. Antano Paduviečio bažnyčia buvo pastatyta 1938 m. Be to, šiais metais švenčiamas Telšių vyskupijos 100-metis. Tad tiktai yra svarbių jubiliejinių sukakčių, kurioms galima dedikuoti šią Priekulės parapijos liturginių rūbų parodą.
Ekspozicija stebina savo istoriniu gyliu: lankytojai gali išvysti net šimtmečius skaičiuojančius būtent Priekulės parapijos bažnytinius rūbus. Parodos organizatorių teigimu, ši ekspozicija yra gyva edukacija, leidžianti kiekvienam praplėsti savo kultūrinį bei istorinį akiratį ir prisiliesti prie to, kas ilgus metus buvo matoma tik iš tolo.
Išskirtinis dėmesys – 1888 m. arnotui
Neabejotinu parodos deimantu tapo seniausias ekspozicijos eksponatas – rankomis siuvinėtas arnotas, datuojamas net 1888 m. Jį į Priekulę atsivežė pirmasis parapijos klebonas Juozapas Nikodemas Petkus. Šis damasko medžiagos drabužis prikausto lankytojų žvilgsnius savo neįtikėtinu meistriškumu. Nors audinys skaičiuoja jau antrą šimtmetį, jame puikiai išsilaikė kruopštūs, reljefiniai aukso ir sidabro siūlų siuvinėjimai, vaizduojantys tradicinius krikščioniškus motyvus bei augalinius ornamentus. Kiekvienas dygsnis liudija apie neeilinę to meto meistrų kantrybę ir pagarbą sakraliam darbui. Šalia šio istorinio rūbo eksponuojami ir vėlesnių laikotarpių apdarai, demonstruojantys, kaip bėgant metams keitėsi audiniai, siuvinėjimo technikos bei kaip tradicija susijungė su šiuolaikinėmis technologijomis.
Kultūros paveldo dalis
Parodos atidaryme apsilankiusi Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė neslėpė žavėjimosi šia iniciatyva. Savo sveikinimo kalboje ji pabrėžė, kad tokie renginiai ne tik praturtina miesto šventės programą, bet ir stiprina bendruomenės dvasinį identitetą. Pasak vicemerės, šie išsaugoti rūbai yra neįkainojamas dvasinio ir kultūrinio paveldo turtas, primenantis apie gilias Priekulės krašto katalikiškas tradicijas.
Renginyje gausiai susirinkę priekuliškiai ir svečiai taip pat dalijosi šiltais įspūdžiai, sveikino parodos iniciatorę L. Dvaržeckienę, savo atkaklumu ir kruopštumu atgaivinusią Priekulės dvasininkų liturginius rūbus. Daugeliui buvo netikėta, kad tokie meniški rankų darbo, o taip pat ir naujoviški liturginiai rūbai tiek metų slypėjo visai šalia, parapijos erdvėse. Lankytojai džiaugėsi galimybe iš arti, vos per kelis centimetrus, apžiūrėti audinių tekstūrą bei raštus, kuriuos dvasininkai dėvėdavo per didžiąsias šventes.
„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi parodos organizatorių idėja Priekulės miesto šventės metu atverti visuomenei dalelę mūsų parapijos paslapčių. Ši liturginių rūbų ekspozicija leidžia kiekvienam iš arti pamatyti sakralinio meno grožį ir dar geriau pažinti mūsų krašto istoriją“, – parodos atidaryme džiaugėsi Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė.
Technologijos keičia rankų darbą
Parodoje matomi istoriniai rankų darbo liturginiai drabužiai natūraliai kelia klausimą: kaip ir kur jie siuvami šiandien bei kas diktuoja jų kainas? Apie tai kalbėjomės su Priekulės parapijos klebonu O. Jurkevičiumi.
Istoriškai ir kultūriškai aukščiausios kokybės liturginių drabužių siuvimo centru visada buvo laikoma Italija. Romoje bei kituose Italijos miestuose įsikūrusios senosios ateljė garsėja neprilygstamu dizainu, prabangiais šilko, aksomo audiniais bei išskirtine elegancija, į kurią lygiuojasi viso pasaulio dvasininkai.
Tačiau šiuolaikinė pramonė smarkiai pakeitė šią sritį. Tradicinį, mėnesius trunkantį rankų darbą dabar vis dažniau keičia kompiuterizuotos technologijos. Kompiuterinės siuvinėjimo mašinos, kurias turi ir Telšių vyskupija, leidžia greitai, tiksliai ir daug pigiau atkurti net ir pačius sudėtingiausius sakralinius raštus. Šis technologinis šuolis atvėrė duris masinei gamybai, kurioje Europos gamintojus kainų karalystėje jau pradeda lenkti Kinija. Jos gamyklose masiškai gaminami pigesni liturginiai drabužiai užpildo pasaulinę rinką ir siūlo gerokai žemesnes kainas, nors ir nusileidžia europietiškos kokybės ar unikalumo standartams.
Siekdami išlaikyti kokybės ir kainos balansą, Lietuvos dvasininkai kasdienius drabužius dažniausiai užsako iš gilias tradicijas turinčių kaimyninės Lenkijos specializuotų siuvyklų. Tuo tarpu ieškantys išskirtinio, autorinio identiteto, kreipiasi į Lietuvos kūrėjus. Šalyje puikiai žinoma Šiaulių krašto meistrė, tautodailininkė Regina Vaišnorienė, kuri jau daug metų specializuojasi būtent bažnytinių rūbų siuvime bei jų istorinėje rekonstrukcijoje. Jos rankomis siūti ir giliais raštais puošti arnotai padeda išlaikyti gyvą lietuviško sakralinio paveldo liniją.
Liturginių drabužių kainos tiesiogiai priklauso nuo jų kilmės bei sudėtingumo. Vidutinės kainos yra maždaug tokios: paprasti kunigo marškiniai kainuoja apie 35 eurus, tradicinė balta alba – 50 – 65 eurai, kunigo nešiojama stula atsieina apie 50 eurų. Viršutinių arnotų kainos svyruoja labiausiai: paprastesnis, kompiuteriu siuvinėtas kasdienis arnotas kainuoja apie 90–120 eurų, tuo tarpu puošnus, proginis arnotas iš kokybiškų audinių, gausiai dekoruotas aukso siūlais bei autoriniais raštais, kainuoja apie 400 eurų ir daugiau.
Kiekviena detalė – dvasinė reikšmė
Liturginiai rūbai – tai specialūs drabužiai ir insignijos, kuriuos dvasininkai dėvi Šv. Mišių bei kitų oficialių bažnytinių apeigų metu. Kiekvienas rūbas turi gilią prasmę ir primena įvairius Jėzaus gyvenimo įvykius ar dorybes ir kiekviena detalė čia turi savo dvasinę reikšmę. Alba simbolizuoja sielos tyrumą, stula – kunigystės šventimus bei dvasinę valdžią, o arnotas – viską apgaubiančią krikščionišką meilę ir Dievo malonę. Būtent arnotai yra puošniausia liturginių rūbų dalis, ypač nugaros pusėje, kad ją matytų besimeldžiantieji.
Bažnytinėje tradicijoje drabužių spalvos keičiasi pagal liturginį kalendorių, nešdamos aiškią teologinę žinią. Štai balta (ir auksinė) – džiaugsmo, šviesos ir pergalės spalva, dėvima per Kalėdas bei Velykas. Raudona – ugnies, kraujo ir pasiaukojančios meilės simbolis, naudojama Verbų sekmadienį ar per Sekmines. Žalia – vilties ir gyvybės spalva, lydinti eiliniu liturginių metų laiku.
Violetinė – atgailos ir atsivertimo spalva, naudojama advento, gavėnios metu bei per laidotuves. Rožinė, kuri, beje, labiausiai patinka parodos iniciatorei L. Dvaržeckienei, – perėjimo iš kančios, džiaugsmingos vilties laukimo spalva, reiškianti trumpą atokvėpį atgailos metu, dėvima tik du kartus per metus. Juoda – tradicinė gedulo ir liūdesio spalva, naudojama per Vėlines, nors šiais laikais ją dažniau pakeičia violetinė.
Liturginių rūbų paroda Priekulėje – tai reta proga pamatyti tai, kas paprastai lieka paslėpta zakristijų spintose, ir suprasti, kad kiekvienas dvasininko žingsnis prie altoriaus yra persmelktas šimtmečius puoselėtos simbolikos.
Liturginiai rūbai dėvimi Šv. Mišių ir kitų religinių apeigų metu. Jų spalvos, ornamentika ir simbolika atskleidžia liturginių metų prasmę bei sakralinio meno grožį.
Ekspozicija, kurioje yra apie 30 eksponatų iš parapijos lobynų, Priekulės senajame pašte veiks visą vasarą, tad visi norintys pažinti šį unikalų sakralinį paveldą yra laukiami iki pat rugpjūčio pabaigos.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
