Išbandymas tik prasideda

Buvome pernelyg nerūpestingi. Atsipalaidavę ir beveik nieko esminio nestingantys. Aišku, mums visada buvo per mažai uždarbio, per mažai finansinių galimybių patenkinti savo įnorius skaniau valgyti, gražiau rengtis, pirkti naujų daiktų, daugiau keliauti ir t. t. Visi tie mūsų niurzgavimai koronavirusui – nė motais. Dabar jis – mūsų kasdienybės, mūsų minčių ir pagaliau mūsų gyvenimo ar neišgyvenimo valdovas.

Mes riejomės dėl nupjauto karklo paminijyje, dejavome dėl duobėto kelio naujame statybų kvartale, akis draskėme dėl kokios nors menkiausios problemėlės: kažkas ne taip pasakė, kažkas ne taip atsakė. Dabar galime susivokti, kokias dideles prabangas sau leidome, nes dėl niekniekių gadinomės sau, o svarbiausia kitiems sveikatą. Deja, bet ambicijos dar neišsivadėjusios.

Kuprotą tik grabas ištiesins. Klaiku žiūrėti, kad šimtams tūkstančių žmonių feisbukas yra aukščiausioji institucija, iš rankų beveik dieną naktį nepaleidžiamas telefonas ir renkamos, stebimos ir dar dalijamos tik neigiamos žinios vienas kitam. Stinga, nėra, trūksta – liejasi prakeiksmai valdžiai, o vakaro skaitiniams FB draugai vieni kitų negailėdami siuntinėja baisiausias ir kuo siaubingiausias istorijas, kurios esą atsitiko kažkur Italijoje ar Vokietijoje. Tragiškų situacijų yra labai daug – kas gali tai paneigti, bet liaukimės jas tiražavę, vienas kitą atakavę ir varę į panikas. Dar pagaliau susivokime, kiek nepatikrintos ir specialiai iškreiptos informacijos socialiniuose tinkluose skleidžia įvairūs asmenys, įvairios esą organizacijos ir tyčia žmonėms galvas suka specialiai panikai skatinti sukurti puslapiai. Saugokite savo psichinę sveikatą, neįsivelkite į feisbuko komentatorių ginčus, nepriimkite kiekvieną neigiamą žinią už gryną pinigą. Bet kokią tarsi šaute iššautą naujieną reikia pertikrinti, peržiūrėti įvairias žiniasklaidos priemones. Feisbukas nėra žiniasklaida, tai tik socialinė medija. Feisbukas – ne konstitucija, kaip klaidingai galvoja šimtai feisbuko naudotojų. Keisčiausia feisbuke yra matyti įvairių įstaigų darbuotojų nuotraukas, kurie dieną kelia nuotraukas, kuriose didžiuojasi, kaip kepa, verda, važinėjasi dviračiu pajūrio takeliais… o gi tuo tarpu turi nuotolinio darbo įpareigojimą. Nuotolinis darbas – ne atostogos, tai toks pat darbo ritmas, tik kitokia forma.

Ar sakau, kad turime būti lyg stručiai, galvas į smėlius sukišę? Priešingai – turime būti kuo daugiau informuoti, turime sekti naujausią, bet oficialią informaciją (Vyriausybės, Seimo, Prezidentūros, savivaldybių ir kt.). Turime būti akyli, laikytis saugumo reikalavimų (saviizoliacijos, tuntais nevaikščioti po miestą, nežaisti žaidimų aikštelėse ir kt.). Turime būti susikaupę ir susiklausę net paprasčiausiose karantino kasdienybės situacijose. Štai atsiranda organizuotas žmogus eilėje prie vaistinės ir susako visiems atsitraukti per reikiamą atstumą, stovėti lauke, jei daugiau klientų. Mažas dalykas, bet kaip palengvina vaistininkų darbą, jų ir stovinčiųjų eilėje saugumą (kažkas komentuoja: tegu vaistininkai reguliuoja, na, būkim žmogiškesni – pagailėkim tų, kurie mus aptarnauja)! Neatsiranda kitu metu sąmoningo žmogaus, tai ir vėl minia vienas kitam į nugaras alsuoja, per galvas lipa tiek prekybos centre, tiek kokiame kioskelyje. Na, ar jau visai esame avinų banda, kad kažkas nuolat mums turi priminti, nuolat mus stebėti ir auklėti?

„Kiaulės jūs, kiaulės“, – Vasario 16-ąją Signatarų namų balkone sakydamas kalbą apie didžiulę verslo įmonę, nutvertą teršiant net Kuršių marias, išsitarė Kovo 11-osios Akto signataras, prof. Vytautas Landsbergis. Tą frazę norėčiau pasiskolinti ir ją nusiųsti kai kuriems stambaus verslo atstovams, suskubusiems įvairiais neleistinais būdais pačiomis pirmosiomis karantino valandomis atleidinėti darbuotojus. Klaiku buvo klausytis, kad pirmieji apie gresiančius bankrotus pradėjo viešai kalbėti kai kurie verslo magnatai, šiaip jau anksčiau neišlipantys iš „žmonių“, „stilių“ žurnalų ir gyvenimo būdo laidų. Dabar žinau, kad nebepirksiu visokiose kristianose. Ne, nesu pavydus žmogus – tokia etiketė pagiežingai klijuojama švaistantis į kairę ir į dešinę. Puikiai suprantu, kas pildo valstybės biudžetą, bet nesąžininguosius atiduokime „Gėdos lentai“. Labiau nei kas kitas suvokiu, kad koronaviruso situacija gali įkalti paskutinę vinį ne vienam verslui. Nesame išskirtiniai ir mes. Bet šia bėda visi kartu pasidalinkime solidariai.

Šiandien vienas kitam galime padėti įtaigiu žodžiu, padėti vyresnės kartos žmonėms susitvarkyti nepažįstamoje elektroninėje erdvėje. Padėti perspėdami vienas kitą apie sukčius, kurie patiklius žmones apgauna. Tegu auga, plečiasi gerų darbų sąrašas. O gražių faktų yra ir mūsų rajone: verslininkai Genovaitė ir Kęstas Sinskai, gyvenantys Agluonėnuose, Klaipėdos universitetinei ligoninei savo lėšomis nupirko plaučių ventiliavimo aparatą. Jų stinga! Jie gi yra aukso vertės! Klaipėdos rajono veiklių moterų sambūris aukoja 1000 eurų medikų apsaugos priemonėms. Kažkas namuose siuva medicinines kaukes, kažkas užsirašo savanoriauti, kažkas aukoja į paskelbtas sąskaitas. Atjauta, žmogiškumas yra mūsų išeitis, mūsų visų išsigelbėjimas.

Visa tai, kas vyksta, dar tik sunkaus kelio pradžia. Tikrasis mūsų žmogiškumo vienas kitam išbandymas dar tik ateityje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių