Išeinanti Sendvario seniūnė: svarbiausia – įsiklausyti į žmones
Sendvario seniūnė, Lietuvos seniūnų asociacijos viceprezidentė Loreta URBUTĖ rajono visuomenę rudenį nustebino socialiniuose tinkluose davusi užuominą apie išėjimą iš dabartinio posto. Loreta savo ketinimą jau realizavo: gruodžio 31-oji – paskutinė jos darbo diena. Dešimtmetį vadovaudama vienai didžiausių ir labiausiai augančių rajono seniūnijų moteris jaučiasi ir nemažai nuveikusi, o tuo pačiu ir pajautusi, kad kartais nuo problemų griūties svyra rankos. Tačiau seniūnė sakosi niekur nuo rajono nepabėgsianti: įsiliesianti į vietos bendruomenės veiklą. O prieš akis – nauji iššūkiai, daugiau laisvalaikio su vaikais ir daugiau galimybių puoselėtam pomėgiui – neseniai gavusi motociklininko teises Loreta svajoja skrieti motociklu veidą atsukusi vėjui. Pavėjui eiti jai neįdomu.
Bendruomenė įžvelgė galimybes
– Loreta, Sendvario seniūnijai vadovavote 10 metų, kokią situaciją radote, kai pradėjote eiti šias pareigas?
– Atėjimas į seniūnės darbo vietą nebuvo ekspromtas ir ne mano noras vien tik užimti minėtą poziciją. Pirmiausia toks buvo bendruomenės, seniūnaičių siekis: jie įžvelgė mano galimybes, pastūmėjo dalyvauti seniūno konkurse. Aktyvūs seniūnaičiai, visuomenininkai dar prieš dešimtmetį identifikavome seniūnijos problemas: nusibodusi netvarka, nekomunikavimas, neorganizuotumas, neaiškus lėšų paskirstymas, jų panaudojimas. Man buvo iškelta sudėtinga užduotis keliomis prasmėmis: reikėjo išlaikyti bendruomenes kumštyje, kad dirbtume ranka rankon. Toks ir buvo susitarimas, kad vieni kitus palaikysime, eisime su valdžia tartis gražiai, kad seniūnija iš tikrųjų atsigautų. Prieš dešimt metų seniūnijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 4,5 tūkst. gyventojų, šiuo metu deklaruotų turime apie 14 660 žmonių. Manau, faktiškai gyvena per 20 000.
– Kas labiausiai krito į akis, ką pavyko pakeisti?
– Viešosioms erdvėms stigo dėmesio, jos nebuvo pritaikytos laisvalaikiui, sveikam gyvenimo būdui. Dabar jau ženklūs pokyčiai sporto entuziastams Jakuose, Sudmantuose, Ginduliuose. Aikštynai atnaujinti ten, kur juos jau buvo galima visuomenės poreikiams įrengti, nes visuomenės poreikiams priskirtų sklypų labai mažai. Su Sporto centro direktoriumi Vaidu Liutiku ėjome petys petin. Tad atsirado lauko treniruokliai, krepšinio, tinklinio aikštynai, kiekvienais metais gauname papildymų smulkiam inventoriui, pagal dalyvaujamojo biudžeto projektą „Tavo idėja“ įrengta vaikų žaidimo aikštelė Mazūriškėse. Mano darbo pradžioje dar nebuvo atliekų tvarkymo sistemos, buvo daug bešeimininkių atliekų, kurių išvežėme begales tonų, patys inicijavome talkas parkams valyti. Jakų parkas Jakų bendruomenės centro ir seniūnijos dėka iš šabakštyno virto dideliu traukos objektu. Dabar džiaugiamės ir Eketės piliakalniu: ogi anksčiau nebuvo net matyti, kad ten piliakalnis. Tad su karininkų pagalba, su bendruomenėmis talkininkaujant pamažu atsivėrė mažoji atodanga, susitvarkė prieigos, įrengtos maudyklos, renovuota užtvanka. Ten kasmet vyksta seniūnijos tradicinė šventė – Lietuvių liaudies tradicinių žaidimų čempionatas. Nuo 2012 m. po ilgų prašymų ir Savivaldybės vadovų derybų su Klaipėdos keleiviniu transportu pradėjo kursuoti viešasis transportas per Jakų, Sudmantų, Gindulių, Radailių, Mazūriškių, Purmalių, Trušelių, Aukštkiemių gyvenvietes, kurio labai trūko. Šiuo metu būtina peržiūrėti viešojo transporto maršrutus, juos modifi kuoti pagal teritorijos plėtrą, poreikį. Deja, dėl infrastruktūros trūkumo (nėra vietos stotelių įrengimui, LAKD keliai nepritaikyti ir pan.) visų prašymų ir norų nebus galima įgyvendinti, bet planuoti būtina. Be abejonės, ženkliems pokyčiams pastaraisiais metais įtakos turėjo ir didesnis rajono biudžeto lėšų skyrimas, tai davė pagreitį ir infrastruktūros gerinimui, vietinės reikšmės kelių asfaltavimui, šaligatvių tiesimui, apšvietimo įrengimui. Reikia pasidžiaugti atsinaujinusia J. Lankučio Gindulių skyriaus biblioteka, Slengių mokyklos daugiafunkcio centro atsiradimu, nauja Jakų mokykla. Kartais apmaudu, kad visgi geri darbai greitai užsimiršta. Gyventojai labiau linkę pamatyti klaidas arba tuos projektus, kuriems reikia žymiai daugiau investicijų. Kai kurių gyventojų norų kol kas net neįmanoma įvykdyti, nes būtinas tam tikras brangiai finansuojamų darbų eiliškumas: pavyzdžiui, negali asfaltuoti kelio, kur nėra įrengtų lietaus tinklų, arba, sakykime, privačios žemės yra arti kelio zonos, kurias reikia išpirkti visuomenės poreikiams – tokios procedūros sudėtingos, ilgai trunkančios.
Aktualiais klausimais – drąsiai kalbėtis
– Jūs daug komunikuodavote su savo gyventojais naudodamasi naujosiomis technologijomis.
– Manau, kad viena mano savybė yra labai svarbi: ją man įskiepijo a. a. mano tėvelis: niekada nemeluoti, nežadėti daugiau negu gali. Kokia bebūtų nepatogi tema, geriau ja diskutuoti, pasakyti kaip yra iš tikrųjų. Būdama seniūnė neturėjau tikslo išsaugoti savo mundurą – esą kažkaip nemalonios problemos išsispręs, teko patirti visko, nes žmonės nori greitų rezultatų, bet tokia seniūno dalia. Viena pirmųjų informuodama gyventojus pradėjau naudoti FB, mesendžerį. Pajutau, kad sutaupau laiko, nebereikia rašyti oficialių, teisės aktais paremtų atsakymų, daugelį klausimų išspręsdavome nedelsiant, džiaugdavausi, kad gyventojai dalijasi rūpimais klausimais, informuodavo apie avarinius kelius, nulūžusius medžius, neveikiantį apšvietimą ir pan. Susikūriau savo darbinį profilį FB ir visais aktualiais klausimais bandėme diskutuoti, pasiūlydavau
platesnes temas, atkreipdavau dėmesį į didesnes problemas, o ne tiktai į tas, kurios rūpi atskiram žmogui. Esu įsitikinusi, jog reikia naudotis visomis įmanomomis komunikavimo priemonėmis: ir tradicinėmis, ir naujosiomis, bet ir tai praslysta: žiūrėk, kiek kalbėjom, aiškinomės, elektroninius laiškus siuntėme, o vis tiek išlenda kažkas ir sako: nežinojom… Būdama seniūnė vengiau dėti savo nuotraukas, akcentuoti savo nuopelnus. Tai erzina žmones. Buvau orientuota į tikslą – į visuomenės interesą, o ne į asmeninę poziciją.
– Sendvario seniūnija gruodžio mėnesį persikraustė į naujas, bet nuomojamas patalpas Slengiuose.
– Mes puoselėjome mintį apie modulinį pastatą Mazūriškėse visuomenės poreikiams priskirtoje teritorijoje. Tokiame transformuojamame, ilgaamžiame pastate būtume galėję susirinkimams, rinkimams numatyti salę, nes yra patalpų trūkumas. Seniūnijai tai būtų buvusi geresnė perspektyva negu laikinai, penkeriems metams nuomoti patalpas. Juokai juokais, bet seniūnija jaučiamės lyg klajūnai: vis keliamės iš vienų patalpų į kitas. Vis tiek džiaugiuosi, nes naujos patalpos patogesnės seniūnijos darbuotojams nei buvo anksčiau. Seniūnija atlieka ne tik administravimo funkciją, bet organizuojame ir aplinkos tvarkymo, priežiūros darbus. Tad aktualu, kur aplinkos tvarkytojai galėtų persirengti, atlikti smulkius darbus: virinti, padažyti ir t. t. Deja, tokių patalpų ūkinei veiklai vykdyti neturime, išskyrus jūrinį konteinerį.
Iš seniūnės pareigų apsisprendžiau pasitraukti dar rudenį, tačiau po pokalbio su Savivaldybės administracijos direktoriumi nusprendžiau užbaigti šiuos metus, nes svarbiausias motyvas pasilikti buvo, kad nenorėjau palikti kolektyvo lūžio taške: siekiau, kad persikraustant į naują vietą būtų tinkamai suskirstytos patalpos, kad būtų patogu ir darbuotojams, ir klientams. Seniūnijoje šiuo metu dirba 8 žmonės. Labai džiaugiuosi, kad seniūnijos darbuotojų kolektyvas yra brandus, susiklausęs, tarsi šeima.
Prognozė: konfl iktinių situacijų bus
– Kokiomis nuotaikomis gyvena priemiesčio gyventojai, o ypač slengiškiai?
– Kaip minėjau, dėmesys sparčiau augančioms gyvenvietėms, kaip Ginduliai, Slengiai, Mazūriškės, Jakai, Trušeliai, pastaruoju metu yra didesnis, tačiau atmosfera Slengių teritorijoje visgi kaista. Spartus gyventojų gausėjimas, nuolatinės gyvenamųjų namų statybos sukelia vis naujų problemų, ypač susisiekimo (spūstys, nėra saugių stotelių, saugumo priemonių, apšvietimo ir kt.), o juk ir senosios niekur nedingsta. Nori nenori einame link to, kad žmonės turės dar didesnį nusivylimą: dėl spūsčių, dėl tankaus apgyvendinimo, apšvietimo, saugumo salelių, šaligatvių. Visą sezoną kalbame, kad su Kelių direkcija pasirašytos sutartys dėl vienų ar kitų priemonių įgyvendinimo. Kol kas dar neturiu ką žmonėms konkretaus, racionalaus atsakyti – tai tiesiog morališkai sekina. Turime kalbėtis su žmonėmis atvirai, paaiškinti, kodėl procesai nebus tokie greiti ir akivaizdūs, kaip nori žmonės, ypač naujakuriai. Statybų vystytojai kartais neatsakingai kursto būsimų gyventojų viltis. Savivaldybė svetimų pažadų nėra pajėgi įvykdyti pagal žmonių norus. Taigi, konfliktinių situacijų Sendvario seniūnijoje, manau, ateityje daugės, nes dar kartą akcentuoju: sparčiai besikuriančiųjų poreikiai nesutampa su ribotomis savivaldos galimybėmis. Ir toliau bus tokių iniciatorių, kurie kurstys gyventojus jungtis prie miesto, bet tai neatneš jokios akivaizdžios naudos. Bus kiti iniciatoriai, kurie norės mane ar kitą seniūną sumenkinti, kad nevyksta kažkokie darbai. Suprantu ir kantrybę praradusius žmones, jiems tiesiog nusibosta laukti, jiems reikia aiškumo, kada, kas bus padaryta iki tam tikro laikotarpio – turime atverti realius horizontus.
– Jūsų nuomone, ką reikėtų daryti norint amortizuoti sparčiai augančių gyvenviečių problemas?
– Pirmiausia reikėtų įsivardinti, kokia yra pati svarbiausia problema? Mano nuomone, tai – Sendvario seniūnijos – kaip sparčiausiai augančios seniūnijos vystymo vizijos neturėjimas – kaip ši išskirtinai sparčiai auganti seniūnijos teritorija turi
atrodyti. Klaipėdos rajonas labai didelis, o priemiestinės zonos gyventojų gausėja itin sparčiai, o kur žmonės, ten visada problemų daugiausia. Pastaraisiais metais Sendvario seniūnijai buvo skirtos nemažos biudžeto lėšos, tačiau vien to nepakanka. Būtina pasirengti šios, sparčiai augančios teritorijos esamos situacijos analizę, suskaičiuoti, kiek reiktų pinigų, nubrėžti tendencijas, susidėlioti darbų prioritetus, ir tada galėtume dirbti kryptingai, nuosekliai, nesiblaškydami, visgi čia gyvenantys žmonės turi gauti didesnį grįžtamąjį ryšį vienokia ar kitokia forma.
Neužmigti ant laurų
– Jau prieš kurį laiką Seime pradėta kalbėti, kad seniūnų postai būtų politinio pasitikėjimo, o kaip manote Jūs?
– Kadencijos įvedamos ne bereikalo, turi būti rotacijos. Nori nenori, bet kiekvienas ilgėliau užsibuvęs poste – kartais užmiegame ant laurų tarsi jausdami neliečiamybę. Pradedame nebematyti ne tik skaudulių, bet ir išeičių. Naujokas ateina ir su naujomis mintimis, ir naujais veikimo būdais. Tačiau seniūno institucijos politizavimo tikrai nereikia. Tai labiau turėtų būti susieta su administravimu. Mes esame karjeros valstybės tarnautojai, vykdytojai. Pagrindas – seniūnijų savarankiškumas, kokios sudarytos galimybės laisvai veikti: tai yra finansai, žmogiškieji ištekliai, inventorius. Tai trys dalykai, kurie lemia seniūnijos sėkmę. Esu Lietuvos seniūnų asociacijos viceprezidentė, deja, nepavyko pakeisti to, kad vienintelė seniūno pareigybė yra karjeros valstybės tarnautojas su kadencija, kur karjeros
valstybės tarnyboje daryti mes negalime. Šiuo metu seniūno pozicija „išskirtinė“, kur negalime pretenduoti pervedimo būdu į kitas pareigas ar įstaigą. Čia jau ir yra galutinė stotelė. Džiugina tai, kad Seime jau dabar svarstoma panaikinti kadencijas seniūnamsir tikimės, kad 2022 m. pavasario sesijoje pakeitimai bus priimti.
– Kokį patarimą duotumėte naujam seniūnui, o ko palinkėtumėte seniūnijos žmonėms?
– Pirmiausia norėčiau visiems – Savivaldybės vadovams, Tarybos nariams, kolektyvui, kolegoms, bendruomenių aktyvistams, vietos žiniasklaidai – padėkoti užbendradarbiavimą, už geranoriškumą, palaikymą. Kolegai, kuris ateis į Sendvario seniūno pareigas, palinkėčiau išlaikyti glaudų ryšį su bendruomenėmis, seniūnaičiais, tęsti pradėtus gyventojams naudingus darbus, užbaigti parengtus projektus, inicijuoti naujus. Esame savivalda, esame arčiausiai žmonių, tas branduolys turi išlikti. Dirbti vardan žmonių, įsiklausyti į juos, kad jie pajustų, jog veikiama jų labui. Visiems rajono žmonėms linkiu santarvės, darnos, sveikatos ir laimės pojūčio asmeniniame gyvenime.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
