Išmintis yra taupyti?!

Jau kuris laikas mane labai erzina vienos mažų kainų vaistinės per televiziją rodoma reklama. Žavus blondinas berniukas savo inteligentiško senelio klausia: „Seneli, o kas yra išmintis?“ Šis atsako: „Išmintis yra taupyti“ ir dėsto, kaip jis taupo žiemą rinkdamasis lauko pramogas, kurios nieko nekainuoja, ir, be abejo, perka tik žemų kainų vaistinėje. Neturiu nieko prieš tą žemų kainų vaistinę, bet atsakymas į klausimą, kas yra išmintis, pribloškia.

Išmintis yra taupyti?! Jei visi seneliai to moko savo anūkus, tada tikrai nesistebiu, jog mūsų šalyje vis labiau įsigali pigaus gyvenimo filosofija. Pamažu tampame taupūs ir reiklūs nuolaidų medžiotojai, kurie už nieką nebenori mokėti daugiau: nei už išskirtinumą, nei už ekologiją, nei už lietuvišką prekę. Nuolaidų medžiotojai perka tik tai, kas atpiginta, o jų pasirinkimas priklauso tik nuo nuolaidos dydžio. Sutinku, kad nuolaidos ne visada yra blogis. Kodėl nepasinaudoti nuolaida, jei pigiau gali įsigyti abonementą į savo mėgstamą sporto klubą arba pigiau įsigyti prekių, kurias vis tiek pirktum. Deja, daugelio santykis su nuolaidomis gerokai iškreiptas. Ne vienam lietuviui nuolaidos yra narkotikas. Kai prekybos centrai pirkėjus vilioja vis naujomis akcijomis, ne vienas įsitraukia į savotišką pirkimo žaidimą. Turiu vieną pažįstamą, kurios pensininkė mama per savaitę nuodug­niai išstudijuoja visų prekybos centrų leidžiamus žurnaliūkščius, pasižymi, kuriems produktams didžiausios nuolaidos, ir šeštadienį leidžiasi į medžioklę. Mamos nenorinti nuvilti dukra gerą pusdienį šeštadienio leidžia vežiodama savo mamą iš vieno prekybos centro į kitą, kol ši pasinaudoja visomis nusimatytomis nuolaidomis. Kai grįžusi namo nuolaidų medžiotoja pasimėgaudama skaičiuoja, kiek sutaupė, mano draugė mintyse kalkuliuoja turnė po parduotuves išleisto kuro sąnaudas ir savo prarastas brangaus laisvadienio valandas. Bet juk jos nė motais. Išmintis yra taupyti.

Vadovaudamiesi tokia filosofija išties tampame pigia šalimi. Ir galvoje čia turiu ne pragyvenimo lygį, o kiek kitą žodžio „pigus“ reikšmę. Štai anglų kalboje žodis „cheap“ be mažos kainos dar reiškia ir prastą skonį, suktumą ir blogus gyvenimo pasirinkimus. Jau girdžiu jūsų protestus – bet ką daryti, juk nėra pinigų! Turiu jums naujieną – jų ir nebus, jei ir toliau būsite tik nuolaidų medžiotojai, susikoncentravę į tai, kaip pigiau išgyventi. Toks jau dėsnis, kad kai fokusuojamės į nepriteklių, yra labai sunku sukurti perteklių. Paskaičiuokite patys, kiek kartų per dieną pagalvojate, kaip sutaupyti, ieškote nuolaidų, akcijų ir kiek kartų pagalvojate, kaip daugiau uždirbti?

Štai mano tolimus giminaičius iš Izraelio labai stebina, kad lietuviai visuomet mąsto, kaip dar labiau taupyti, kad iš minimalaus atlyginimo mėnesio pabaigoje liktų dar ir atsidėti. Štai žydai apverčia viską aukštyn kojomis sakydami „reikia ne taupyti, o daugiau užsidirbti“. Taip, tai nėra paprasta, o ypač tada, jei nuo vaikystės į galvą kalama, jog išmintis yra taupyti!

Nesakau, kad nereikia taupyti, bet tikrai ne visur. Turiu tradiciją savaitgaliais rytinę kavą visada gerti mieste. Vienai mano taupiai draugei tai atrodo didžiulis išlaidavimas. Neva veltui švaistau pinigus, kai už porą puodelių kavos mieste galėčiau nusipirkti visą pakuotę ir gerti kavą namie mėnesį. Galėčiau, bet man patinka ryte išeiti į miestą. Patinka stebėti lėtai skubančius savaitgalio žmones, patinka šnektelti apie orą su mėgstamos kavinės barista ar palinkėti geros dienos kitiems nuolatiniams kavos gėrikams.

Gaila, bet nuolaidų medžiotojai retai geria kavą mieste, o dar rečiau leidžia sau čia vakarieniauti. Mūsų taupi tauta yra pripratusi valgyti namie, nes esą taip pigiau. Nuolatinis taupymas riboja ir mūsų socialinį gyvenimą. Bet kuriame Vakarų Europos mieste po darbo žmonės skuba ne namo, o į miestą, kur vakarieniauja, bendrauja, išgeria vieną kitą gėrimą. Lietuvoje tokia tendencija būdinga tik Vilniui, visi kiti miestai vakarais tušti kaip po karo. Žmonės skuba namo, dažnai gamina kuo pigesnę vakarienę ir žiūri pigias televizijos programas. Kuo ne pigus gyvenimas? Deja, kaip vienoje apžvalgoje pastebėjo verslininkas, „15 min.“ įkūrėjas, kavinių tinklo „Coffee Inn“ akcininkas Daumantas Mikučionis, tokia pigi gyvenimo filosofija įsuka į užburtą ratą: pigu – bloga kokybė – blogas gyvenimas – maža savivertė – mažas atlyginimas – pigūs pasirinkimai – ir vėl viskas pigu! Norintiesiems ištrūkti iš šio rato jis siūlo įsivaizduoti savo gyvenimo epilogą: tai bent pigiai pragyvenau! Patinka? Man irgi ne, tad gal pradėkime nuo to, kad nemokykime vaikų, jog išmintis yra taupyti.