Išsaugotos vertybės
Rytoj bus uždegta antroji advento žvakė. Jos šviesa ir šiluma turėtų sušildyti mūsų sielas skaičiuojant laiką iki Jo atėjimo. Turėtume susitaikyti su tais, su kuriais susipykę, atleisti įskaudinusiesiems… Taip stengėsi gyventi mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. O šiuolaikinė visuomenė per daug užsiėmusi ir pritrūksta laiko dvasiniams dalykams – meilei, užuojautai ir supratimui.
Visgi kai kur šios vertybės puoselėjamos ir šiandien. Senajame kaime ryšiai tarp žmonių nenutrūkę. Ištikus bėdai arba skurde atsidūrus kaimynui, pasirūpins net pensininkai. Kaime, mažame miestelyje požiūris į nelaimėlį kitoks.
Šį rudenį laidojo garbaus amžiaus endriejaviškį. Jis jau prieš 35 metus buvo išsikėlęs iš gimtojo Žemgulių kaimo ir gyveno miestelio pakraštyje. Tačiau atsisveikinti, pareikšti paskutinę pagarbą išėjusiajam, ištarti paguodos žodžius jo artimiesiems susirinko ne vien dabartiniai kaimynai, bet ir didžioji dalis žemguliškių. Sunkiai vaikštančios buvusios kaimynės, pasiramsčiuodamos lazdelėmis ar net su ramentais, nepabūgo kelionės į Endriejavą. Prisėdusios prie gedinčios našlės, kartu su ja braukė ašaras. Atėjo ir jaunesnioji žemguliškių karta – vieni mokėsi su velionio vaikais, kiti buvo pažįstami.
Jaudinantis kaimo žmonių nuoširdumas. Net keli dešimtmečiai nenugramzdino užmarštin buvusio kaimyno. Girdžiu tariant: bet ir velionis buvęs žmogus kaip reta. Šviesulys, darbštuolis, skrupulingai atlikęs bet kokį darbelį anuomet kolūkyje, namuose ar kaimynų ūkelyje. Nieko neįžeidęs, niekam neatsisakęs padėti.
Graži kaimo žmonių puoselėjama bendrystė. Atmintyje iškilo kitas atvejis. Prieš keliolika metų Žemgulių kaime įsiplieskus gaisrui, liepsnos prarijo dalį gyvenamojo namo, kuriame gyveno senbuvė su dukros šeima. Tuomet padegėliams aukojo ne tik žemguliškiai, bet ir iš to kaimo išsikėlusieji. Tarp tų, kurie gailėjosi, sušelpė bėdos prispaustus gerai pažįstamus nelaimėlius, buvo ir endriejaviškis, neseniai atgulęs amžinojo poilsio.
Taigi kaime neišnykusi užuojauta, pagalba. Tai perduodama iš kartos į kartą. Ir to pavydėti turėtų didmiesčių gyventojai: susvetimėjimas, abejingumas skverbiasi vis giliau. Sunkios negalios slegiamą vilnietį užklupo nelaimė. Tuo metu, kai šis neįgalusis klinikoje gulėjo prijungtas prie dializės aparato, jo būste įsiplieskė gaisras. Ugnis ir dūmai suniokojo ne tik patalpas, bet ir užgyventą turtą. Tačiau buto šeimininkas, kuriam medikai nustatę itin menką darbingumą, nesulaukė kaimynų užuojautos, juolab paramos. Jie tik atėjo pasmalsauti, kiek išdegė… Tik vienas gyventojas užjausdamas ištarė suprantantis, kodėl atsitiko tokia bėda ir ištiesė keliasdešimt litų.
Žmogiškumo apraiškų mūsų kaimuose ir miesteliuose dar nestinga. Užkluptiems nelaimės visi stengiasi padėti. Apie tai ne kartą pasakojome „Bangos“ puslapiuose. Beje, kalbantis viename kaime pašnekovė patikino, kad ir kokie santykiai tarp kaimynų būtų, bėdai ištikus visi susivienija. Taigi čia senosios tradicijos tvirtos.
Magėjo pabendrauti ir su šiuolaikiško kaimo žmonėmis. Kildavo minčių, kad šie ne tik užsitvėrę tvoromis, bet ir atsiriboję nuo kaimynų, prašalaičių. Juk kai kur prie sodybų-pilaičių tenka matyti įspėjančius užrašus apie piktą šunį. O ką gali žinoti, koks jo šeimininkas?
Nežinau, kokie kitų naujųjų kaimų žmonės, tačiau Birbinčių – šilti ir bendraujantys, mielai įsileido į savo gyvenimą. Pasiturinčios šeimos, panorusios gyventi gamtos prieglobstyje, įkūrė bendruomenę – tvirtą juridinį pagrindą – kaimo problemoms spręsti. Bet šiuos naujakurius vienija ir stiprūs kaimyniški ryšiai. Šeimos švenčia bendras šventes – kartu ir jaunystė, ir senatvė. Antai vakaronėje aštuntą dešimtmetį įpusėjusi Ona, verpėja, audėja, sudomino jaunimą senaisiais amatais. Bendruomenė planuoja gauti sklypą, paramą ir įrengti erdvę renginiams, šventėms. Nesinori tikėti, kad šie žmonės pradės įtarinėti vieni kitus savanaudiškumu.
Įstrigo vienos senbuvės žodžiai: „Mes esame moralinis kaimo pagrindas.“ Tegul jis lieka ir ateities kaime.
