• 29 gegužės, 2022
|

Jauniklio filosofijos apie pasaulį

Pastaruoju metu mes nesijaučiame saugūs. Ateina vis kažkokios naujos, nepažįstamos idėjos, vis kažkas bando mus pulti, išstumti iš komforto zonos, verčia abejoti tuo, ką matome.

Kyla vis daugiau klausimų. Saugumo siekis yra suprantamas. Kadangi žmogus yra gyvūnas (bet jis tai pamiršo), o gamtoje viskas yra kova dėl išlikimo (ir dėl dominavimo), svarbiausias po fiziologinių poreikių – saugumo poreikis. Tai siekis, kad viskas būtų nuspėjama, aišku, kad būtų tvarka, tai noras turėti aiškų suvokimą apie gyvenimo prasmę, turėti aiškią poziciją – tvirtai stovėti ant kojų. Tai tvarkos ir aiškių atsakymų noras, kuris mus lydi nuo pat mažumės. Todėl yra toks dalykas kaip pop kultūra – masinė kultūra, kurią mes taip dieviname. Juk mieliau renkamės aiškų, nuspėjamą, o ne sudėtingą, bandantį kažką giliai filosofuoti filmą. Renkamės dainą su aiškia, įsimenančia, daug kartų pasikartojančia, paprasta melodija ir žodžiais.

Baimė atsiranda tada, kai tavo vertybėms, tavo tvirtoms pozicijoms yra metamas iššūkis. Mums nepatinka klausinėti, abejoti apie save, apie gyvenimą. Abejonės mus veda į depresiją, susikaustymą. Kam mums tai reikalinga? Kam man mąstyti? Mieliau susikursiu iliuziją – aiškių, man patogių ir naudingų, mane pateisinančių tiesų sistemą, kuri atpalaiduos mane nuo bet kokių samprotavimų. O iliuzijos žmonėms labai patinka. Visais amžiais kiek sudeginta ant laužo iliuzijų griovėjų, kad galėtume vėl jaustis saugiai ir gyventi toliau savo gražiose iliuzijose. Bet pavienis žmogus šitaip neišdrįstų. Taip elgiasi tik minia. Vienišas žmogus dažniausiai silpnas, minia – pikta banda, kurią vienija kolektyvinė iliuzija. Kai iliuzijoms iškyla itin didelė grėsmė, žmonės susivienys, kad ne tik jas išsaugotų, bet ir kad atsirastų stipri valdžia, kuri palaikys tą iliuziją ir įtvirtins ją kaip kokią religiją. Jei kas bandys sugriauti minios iliuzijas, bus protestai, bus padaryta viskas, kad griovėjai būtų neutralizuoti. Ištremti. Ekskomunikuoti. „Cancelled“ (atšaukti). Žmonės ateityje išvis nebegalės pakelti kritikos jų atžvilgiu. Jau dabar Vakaruose draudžiama kritikuoti įvairias visuomenės grupes, ideologijas, pvz., judėjimus už socialinį teisingumą, įvairių pažeidžiamų grupių teises, be pasekmių. Negalima kritikuoti tų atsidūrusių tapatybės krizėje jaunų žmonių, kurie nori, kad į juos kreiptumėmės labai specifiniais lyties įvardžiais, nes juk nebėra tik „jis“ („he/him“) ir „ji“ („she/her“), kai kurie prašo vartoti „jie“ („they/them“), „xe/xem“, „zie/zim“ ir čia dar ne viskas. Negalima, nes tada jų trapus pasaulis sugrius, jie pasijus nepelnytai puolami, supanikuos ir nekęs aplinkinių. Tam jie (ypač universitetuose) kuria „saugias erdves“ („safe spaces“), kur jie apsisaugos nuo bet kokių jiems nepalankių, nepataikaujančių jų iliuzijoms, kitaip tariant, kaip dabar madinga sakyti (oi, tas jaunimas), „toksiškų“ žmonių ir idėjų. Maža to, ištrems diskriminuojančiuosius į socialinių tinklų Sibirą. Visgi tokia tapatybės krizė nėra dalykas, kurį reikia neigti, tiesiog pavadinti liga ir siūlyti išspręsti sakant „apsiramink, nes duosiu su diržu“. O tai jau „tradicinių krikščioniškų“ vertybių sergėtojų, o tiksliau, pseudokrikščionių moralizuotojų retorika. Jie irgi gyvena iliuzijomis, turi savo įsivaizduojamą dorovę, o bažnyčios mokymą iškreipia taip, kad galėtų pateisinti save – kaip naudingiau jiems.

Ir progresyvusis vakarietiškas jaunimas, ir ši neva krikščioniška minia bijo realybės, nenori girdėti to, kas nepatogu, kas nepriprastina. Jaunesnės kartos priprato prie jų šiuolaikinių tėvų smegenų pudrinimo apie tai, kokie mano vaikučiai nuostabūs, kad tu gali būti kuo tik nori. Išėjęs į pasaulį jaunimas pamato, kad ne taip viskas lengva ir pradeda protestuoti, mat jiems norisi, kad visi jiems lenktųsi, kad sudarytų šiltnamio sąlygas. Vyresnės kartos ima protestuoti, nes buvo pripratę prie aiškių vyriškumo ir moteriškumo sampratų, prie vienareikšmiško suvokimo, kas yra moralu ir teisinga – prie nuspėjamumo. Kitaip tariant, kiekviena karta yra savanaudiška ir konservatyvi savo pasaulėžiūros atžvilgiu. Neveltui amžinas yra kartų konfliktas, konfliktas tarp sava ir svetima. Migrantai juk nenuspėjamas, svetimas dalykas (nors juk nesakau, kad turėtume priimti visus ir visada, su atviromis rankomis ir su lietuviška duona). Visa ta LGBT ideologija – išvis marazmas.

Į kraštutinumus linkusi minia diskusiją, abejones priima kaip grėsmę. Nes kai pasaulis bus aiškus ir vienareikšmiškas, kai susikursiu ar įtvirtinsiu gražią iliuziją, kuria galėsiu apgaudinėti save ir kitus, tada bus saugu. Pavyzdžiui, sakysiu nacionalinei žiniasklaidai, kad mūsų Klaipėdos rajone loterija patrigubino (!) vakcinacijos tempus, nors jie, Statistikos departamento duomenimis, prizų akcijos metu išliko pastovūs bei niekuo neišsiskiriantys nei kitose savivaldybėse. Kalbu apie Administracijos direktoriaus pavaduotojos Rasos Petrauskienės komentarus „Bangai“ ir LRT. Beje, ji labai gražiai pasielgė ir vakcinacijos skaičiukus LRT pateikė, o mūsų laikraščiui komentuodama „pamiršo“. Nors publikacija, kuri, beje, pateikė loteriją kaip absoliučiai pasiteisinusį dalyką, nacionalinio transliuotojo puslapyje išėjo tą pačią dieną, kai gavome pavaduotojos atsakymus apie tai, ar pasiteisino ta loterija ir kokie gi tie skaičiai. „Banga“ rašė, kad akcija pokyčių neatnešė.

Tiesa žmogui nepalanki. Todėl tikrovę vyniojame į cukraus vatą, kad būtų gražu ir paprasta, o to, kas negražu ir nepatogu, nenorime girdėti. Bet kam apie tai mąstyti? Gyvenkite iliuzijomis! Nemąstykite! Jums bus nuo to lengviau gyventi. Nebūkite kaip aš – susikaustęs, sutrikęs, per daug galvojantis žurnalistas-praktikantas.

Daug ko neparašiau, dar yra daug psichologinių, filosofinių aspektų, kurių nepaminėjau. Pasaulis nevienareikšmiškas. Kaip gali kažkoks jauniklis 800–900 žodžių tekstu nupasakoti, kaip veikia žmogaus ar minios psichologija…

Deividas KUBIKIS
VU Komunikacijos fakulteto studentas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių