Jaunoji korespondentė: rašymas man sekasi
Prie „Bangos“ laikraščio jaunųjų korespondentų klubo kūrybinės veiklos prisijungia ir Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleivė Marija Šliuožaitė. „Jaunimo erdvės“ puslapyje nutarėme padiskutuoti apie jos kelią į rašymą – koks jis, kokie kiti jaunosios korespondentės pomėgiai bei ateities planai.
Skatina autoritetas
–Kada supratai, kad rašymas tau teikia laimę?
– Vidurinėje mokykloje ilgą laiką maniau, kad man nesiseka rašyti. Supratau, jog labai daug priklauso nuo mokytojo. Pasikeitus pedagogei pradėjau jausti gebėjimą mokytis tiek anglų, tiek lietuvių kalbas, įvyko lūžis. Ir man atrodo, kad su mokytojo įvertinimu ateina didesnis pasitikėjimas savimi, o panašiai ir laimė. Kai esi paauglys, labai abejoji savo jėgomis, o autoriteto pripažinimas padėjo suprasti, jog rašymas man sekasi, nereikalauja daug pastangų.
– Kaip sugalvoji temas?
– Esė temos gimsta tiesiog iš diskusijų su žmonėmis. Brolis per filosofijos paskaitas analizuoja moralę, prasmę, o po to pokalbio metu išsirutulioja temos. Taip pat turiu daug žmonių gyvenime, su kuriais gilius pokalbius galiu išvystyti. Temos interviu gimsta socialiniame tinkle „Instagram“. Tiesiog stebėdama kitų įrašus galiu sugalvoti temų, nes daugybė gargždiškių, apie kuriuos galima parašyti, yra išplaukę į „didžiuosius vandenis“.
– Kokių dar pomėgių turi?
– Labai mėgstu žiūrėti filmus bei serialus, taip pat skaityti knygas. Peržiūrėjusi filmą turiu įprotį perskaityti diskusijas socialiniuose tinkluose, pamatyti, kaip kiti suprato filmo temą. Domiuosi mada, savęs perteikimu per drabužius, o tai kelia pasitikėjimą savimi, nes rengiuosi pagal savo standartus, o ne kitų. Turiu polinkį gaminti, ir nors tai nebėra pagrindinis užsiėmimas, maistas, skoniai vis tiek labai patinka.
Siekia turiningo laiko
–Kaip sumanei įsilieti į laikraščio jaunųjų korespondentų gretas?
– Žinojau, kad vasarą dauguma mano draugių išvažiuos dirbti padavėjomis, turgaus prekiautojomis, valytojomis, o aš liksiu Gargžduose. Norėjau, kad tas laikas vis tiek būtų praleistas turiningai, taigi ir griebiau šitą galimybę.
–Kaip save apibūdintum?
– Esu labai spontaniška, nors anksčiau tokia nebūdavau, kūrybinga, rūpestinga, kalbant apie santykius su draugais, tačiau didžiausias mano minusas – negebėjimas planuoti laiko. Esu tas žmogus, kuris 5 kartus rašys, jog esu jau kelyje, o dar nepalikau namų (juokiasi – aut. past.).
–Ar turi vietų, kurios tave įkvepia?
– Vieta tikrai yra Nida, nes senelis ten turi vasarnamį, todėl vaikystę ir vasaras praleidau ten. Tas šiltas prisiminimas yra išlikęs ir nors pomėgiai kiti, visada gera grįžti. Nidoje yra ramybė, kas įkvepia mane. Nuotolinio mokymosi metu teko didelės apimties rašinį rašyti, rašiau jį iki 4 ryto, bet labai lengva buvo mąstyti, nes Nidoje viskas atrodo paprasčiau. Atrodo, ir tu toks pats, ir pareigos tos pačios, bet viskas tampa lengva. Tas aplinkos pakeitimas, vaizdas į marias pro langą suteikia ramybę.
– Kaip įsivaizduoji save po 5 metų?
– Įsivaizduoju jau baigusią bakalaurą užsienyje. Turiu vieno kambario butą, esu atradusi savo sritį humanitariniuose moksluose, turiu draugų ratą, palaikau ryšius ir su senais draugais.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ
Jaunųjų korespondentų klubo narė
