„Jei galiu padėti medikams – mano laikas įprasmintas“, – įsitikinusi Klaipėdos universiteto studentė
Klaipėdos universiteto Slaugos studijų programos trečiojo kurso studentė Gintarė Gnedojutė pandemijos metu savanoriauja Klaipėdos universiteto ligoninėje (KUL). „Esu dėkinga universitetui už žinias, medikams – už darbą, o mamai – už moralines vertybes. Ši savanorystė – tiek praktinių, tiek teorinių žinių bei žmogiškųjų vertybių patikrinimas“, – sako pilietiška studentė, radusi laisvą valandėlę pakalbėti apie jos pasirinkimą.
Jaučia didelę pagarbą
– Kas lėmė apsisprendimą savanoriauti ligoninėje?
– Dažnai žmonės klausia savęs, kodėl aš? Manau, mes turėtume mąstyti kitaip: „O kas, jei ne aš?“
Tikiu, kad turime skleisti gėrį. Mes, savanoriai, prisidedame prie bendro tikslo – sustabdyti koronaviruso plitimą ir padėti sveikti juo užsikrėtusiems žmonėms. Nesvarbu, kokie maži ar dideli mūsų darbai, jei dirbsime vieningai ir padėdami vieni kitiems, būsime nepalaužiama jėga ir nugalėsim. Šios idėjos skatinama ir savanoriauju.
Esu slaugytojos padėjėja. Kadangi slaugos studijos dar nebaigtos, neturiu teisės atlikti manipuliacijas pagal slaugytojo kompetenciją. Tad stengiuosi padėti, palengvinti medicinos darbuotojams jų darbą kitais įmanomais būdais.
Jaučiu didžiulę pagarbą medikams už jų triūsą šios pandemijos metu. Jie dirba visų labui ir jei aš galiu nors kiek jiems padėti – mano laikas įprasmintas.
Esu dėkinga savo mamai, kuri mane užaugino ir įskiepijo žmogiškąsias vertybes. Ji visada mane mokė ir pati vadovaujasi šiuo principu, kad jei žmonės prašo – reikia padėti.
Gavo gyvenimiškų pamokų
– Esi trečiojo kurso slaugos studentė. Kokios studijose įgytos žinios, įgūdžiai labiausiai pasitarnauja jau pirmosiomis savanorystės dienomis?
– Studijų metu atlikau praktikas įvairiose Klaipėdos ligoninėse. Tad teorinės ir praktinės žinios puikiai pasitarnauja savanorystės metu. Tikiu, kad galiu pilnavertiškai padėti ir asistuoti ligoninės darbuotojams. Tad šiuo metu savanoriauju KUL Infekciniame skyriuje.
– Pasidalink pirmųjų dienų KUL savanorystės įspūdžiais. Kokia yra realybė?
– Ligoninėje taip, kaip ir visuomenėje, juntamas nerimas. Niekas nežinome, kaip ši pandemija plėsis. Dirbame pačiame židinyje ir nežinome, ką iš mūsų tai palies asmeniškai. Visi ligoninės darbuotojai – pagarbos nusipelnę specialistai. Tokio atsidavimo darbui, žmonėms ir savo šaliai nebuvau mačiusi. Šie žmonės yra mūsų šalies pasididžiavimas ir didvyriai. Neskaičiuodami darbo valandų ir savo jėgų dirba, galvoja, analizuoja užsienio šalių praktiką, ieško naujų idėjų, maksimalaus resursų išnaudojimo šiam virusui tramdyti. Dirbame su meile ir didžiule užuojauta, rūpindamiesi žmonėmis, paveiktais viruso.
Ši patirtis man davė ne tik medicininių žinių, bet ir gyvenimiškų pamokų. Dar kartą įsitikinau, kad žmonėms reikia žmonių. O šiais, visuotinio individualizmo laikais, kai kiekvienas galvoja tik apie save, – tai gera pamoka.
Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ
KU atstovė spaudai
