Jubiliejiniai Daukšaičių metai apnuogina amžėjimą
Daukšaičių kaimo centras akį traukia tvarka, jaukumu. Ne tik šiais jubiliejiniais metais – visada čia buvo gražu. „Daukšaičių pušynėlio“ bendruomenei svarbu puoselėti aplinką, tarpusavio bendrystę. Tačiau ir šis kaimas, kaip ir kiti atokesni nuo miestų, senėja ir tuštėja. „Bendruomenės veikloje trūksta jaunimo“, – kalbėjo seniūnaitis Viktoras Toleikis.
Žydėjimas užgožia vienatvę
Daukšaitiškiai didžiuojasi savo pušynėliu – priešingu atveju argi bendruomenė būtų pasivadinusi „Daukšaičių pušynėliu“. Ryškus kaimo centro akcentas – atjaunėjęs, išgražintas „Aibės“ parduotuvės pastatas. Jo savininkai Erika ir Algis Šliaužiai gražina šalia esančias viešąsias erdves: papuošė gėlių kompozicijomis, pasodino dekoratyvinių augalų.
Daukšaitiškių sodybos taip pat skęsta gėlių žieduose – dabar intensyviausias žydėjimo metas. Savo gėlynuose, vienas už kitą gražesniuose, senjorės puoselėja mėgstamiausias gėles, praskaidrinančias senatvės, o gal ir vienatvės dienas. Nuo jų stengiasi neatsilikti ir jaunos kaimynės. „Nebereikia sodybų konkurso, nes beveik visos gražios“, – patikino Daukšaičių seniūnaitijos seniūnaitis V. Toleikis. Jis „Bangai“ sakė, jog yra tuščių, apleistų sodybų, kad ne visi pajėgūs šeimininkai susitvarko prie savo namų. Antai vieno centre esančio gyvenamojo namo savininkų nepavyksta įtikinti, kad jų aplinka darko gražų kaimo įvaizdį.
„Mūsų kaimas senėja, mažėja žmonių: pernai į paskutinę kelionę palydėjome 6, o šiemet jau 3 gyventojus, – apgailestavo V. Toleikis. – Kai nebeliks šių senjorių, nebeliks bendruomenės – jaunų šeimų nedaug, bet jos nenori jungtis į bendruomenę.“
„Daugumos mūsų vyrai irgi iškeliavę anapilin“, – atsiduso daukšaitiškės, atėjusios susitikti su „Bangos“ korespondente. Anot seniūnaičio, jos yra kaimo bendruomenės branduolys. Jis sakė, kad kitas prisikviesti nelengva. Susitikime negalėjo dalyvauti bendruomenės pirmininkė Aurelija Juciuvienė.
Nelengva suburti bendrystei
„Visus renginius organizuojame kartu: bendruomenė, seniūnaitija, anksčiau ir mokykla jungėsi“, – atskleidė V. Toleikis, daug metų pasišventęs seniūnaičio pareigoms. Visas kaimas žino, kad šio, neapmokamo, darbo niekas nenori dirbti.
„Žmonės nenori dalyvauti susirinkimuose, renginiuose – kviečia, ragina, bet neina. Apatiški, abejingi. Kodėl dėl jų stengtis?“ – nusivylimo neslėpė aktyvi bendruomenės narė Marytė Katauskienė, turinti šios veiklos patirties.
Šiemet daukšaitiškiai rinkosi į Užgavėnes, šventė Motinos dieną, neseniai keliavo į Pakruojo dvarą pasigrožėti gėlių fiesta. Tačiau V. Toleikis prasitarė, kiek reikia pastangų, norint suburti žmones. „Pavasarį Motinos dieną šventėme prie staliukų su kukliomis vaišėmis, iš didmiesčio atvyko muzikantai. Susirinko 17 žmonių: penki daukšaitiškiai, o kiti – iš aplinkinių kaimų. O juk galėjo dalyvauti 200!“ – dėstė seniūnaitis. Vasaros pabaigoje organizavo ekskursiją į Pakruojo dvarą. Kvietė važiuoti senjorus, atskirties rizikos ir neįgalius žmones – norėjo praskaidrinti jų kasdienybę. Po du kartus ėjo į namus kviesti, kad važiuotų – žmonėms mokėti nereikėjo. Ekskursijoje dalyvavo 19 žmonių. „Net 12 valandų keliavome, pasivaikščiojome po įspūdingą Pakruojo dvarą, vėliau užsukome į Kryžių kalną, kur visas nuovargis pradingo – kaip plunksnelės pasijutome“, – įspūdžiais dalijosi senjorės.
Šie metai daukšaitiškiams – jubiliejiniai: sukanka 380 metų, kai Švėkšnos dvaro inventoriniuose dokumentuose paminėtas Daukšaičių kaimas. Taigi laukia dar viena šventė, bet šaltuoju metu, kai viskas pigiau. Be to, tradiciškai daukšaitiškiai kviečiami į Kalėdų eglės įžiebimą. Kaip svarbu nepraleisti šių bendrystės valandėlių – juk galima pasijusti plunksnelėmis, kaip šią vasarą patyrė anos ekskursijos dalyvės.
Pasigenda lengvatų
Daukšaičiuose nebėra mokyklos: Pašlūžmio daugiafunkciame centre likusios tik dvi lopšelio-darželio grupės, su dešimčia ir dvylika vaikų – Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos padalinys. M. Katauskienė sakė girdėjusi, kad per vasarą vaikai ir tėvai pasiilgo savo mokytojų, jų padėjėjų – jautrių, rūpestingų. Čia dirbanti mokytoja Birutė Lapienė pridūrė, kad šią įstaigą lanko ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai – įtraukusis ugdymas neaplenkė. Daugiafunkciame centre veikia Vaikų dienos centras, į kurį po pamokų susirenka daukšaitiškių ir aplinkinių kaimų gyventojų atžalos. „Gamtos apsuptyje įsikūrusi mūsų įstaiga – puikios sąlygos“, – džiaugėsi B. Lapienė.
„Ačiū Dievui, neatėmė iš mūsų medicinos punkto, ir biblioteka kas antrą dieną veikia“, – patenkintos kalbėjo daukšaitiškės. Tačiau bėdų nenutylėjo: vasarą maršrutinis autobusas važiavo tik kartą per savaitę – antradieniais. „Ką daryti pagyvenusiems žmonėms, neturintiems automobilio? Samdo vairuotojus, kad nuvežtų į Gargždus, – atskleidė šį rudenį 80-ąjį gimtadienį minėsianti Barbora Grevienė. – Aš turiu vairuotojo pažymėjimą, bet jau nebevairuoju.“
Kita daukšaitiškė nusivylusi, kad Klaipėdos rajone dar negalima viešuoju transportu nemokamai keliauti maršrutiniais autobusais, kaip daugelyje kitų šalies savivaldybių. „Kodėl kitos gali veltui vežioti gyventojus? Gal Savivaldybei pinigų trūksta?“ – klausė senjorė.
Neišgirsti skundai
Daukšaičių gyventojai nepatenkinti, kad iš jų čiaupų namuose teka rudas vanduo. Pašnekovės pastebėjo, jog, kartą vienam gyventojui pasiskundus, vamzdynas buvo išplautas.
„Mes tokio vandens gerti negalime“, – piktinosi Irena Žukauskienė. „Seni, gręžinio vamzdynai surūdiję – apie tai kalbėjomės Veiviržėnų seniūnijoje, AB „Klaipėdos vanduo“ apie tai irgi žino, bet jiems per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo“, – dėstė V. Toleikis.
Siekdami pagerinti vandenį, vieni daukšaitiškiai ant čiaupų deda vatos tamponėlius, kurie, anot pašnekovės, per dvi dienas paruduoja, kiti įsigiję nepigiai kainuojančius vandens filtrus, treti vandenį maistui perka parduotuvėje. Daukšaitiškiams apmaudu, jog reikia mokėti už nekokybišką vandenį ir dar papildomai išlaidauti, kad turėtų švaresnį.
AB „Klaipėdos vanduo“ komunikacijos vadovė Justina Kazragytė „Bangai“ atsakė: „Visuomet raginame gyventojus dėl bet kokių nusiskundimų dėl vandens kokybės kreiptis į įmonę, nes tik turėdami informaciją galime operatyviai į ją reaguoti. Mums rūpi mūsų klientai, todėl siekiame teikti aukščiausios kokybės paslaugas, nuolat investuojame į infrastruktūros gerinimą ir periodiškai atliekame vandens kokybės tyrimus, kurių rezultatus viešai pateikiame įmonės interneto svetainėje.“
„Mums labai trūksta buitinių nuotekų tinklų, – skundėsi daukšaitiškės. – Kitose panašiose gyvenvietėse seniai įrengti.“ Seniūnaitis bandė raminti, kad jau projektuoja. „Bus įvesti, kai mūsų nebebus“, – skeptiškai ištarė senjorės.
Kaimo žmonės susirūpinę, kad būtų sutvarkytas gatvių apšvietimas: vasarą įsijungia per anksti, o žiemą per anksti išjungiama. Šveistralio gatvėje iš viso nėra apšvietimo.
Daukšaitiškiams negražu ir nepatogu vaikščioti kadaise asfaltuotu, bet duobėtu pėsčiųjų taku palei kelią kaimo centre. Jiems svarbu, kad būtų gražu ir patogu.
Užtat senjorės negailėjo pagyrų parduotuvei, kuri ne tik puošia kaimo centrą, bet ir pilna reikalingiausių prekių. „Mūsų kaime apie 200 gyventojų, bet pirkėjų atvyksta ir iš kitur, – džiaugėsi sėkmingas verslininkas Algis Šliaužys. – Mūsų parduotuvėje geros, ir, palyginti, nebrangios prekės, jų pasirinkimas didelis. Vidutinė vieno krepšelio vertė mūsų parduotuvėje didelė.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
