Judrėnų kultūros namų 50-metis: žiūrovus traukę originalūs projektai
Judrėnų skyriaus archyvo nuotr.: projektas „Gatvių“, „Kaimų peštynės“ sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo.
Veiviržėnų kultūros centro Judrėnų skyriaus darbuotojai planavo iškilmingai paminėti kultūros namų 50 metų sukaktį. Tačiau antroji pandemijos banga privertė švęsti virtualioje erdvėje. Socialiniuose tinkluose jie dalijasi prisiminimais, nuotraukomis iš prabėgusių kultūrinės veiklos dešimtmečių. Šiemet 21-asis „Judrėnjuokis“ taip pat persikels į virtualią erdvę.
Pandemija pavogė šventę
Judrėniškiams kultūros darbuotojams įsimintina lapkričio 6-oji, kai prieš 50 metų miestelyje buvo atidaryti kultūros namai. Iki tol jų neturėjusiems gyventojams šis pastatas su dviem salėmis atrodė prabanga. Tada atsivėrė galimybės meno saviveiklai, koncertams, spektakliams. Ir paaiškėjo, kad vienoje iš labiausiai nuo rajono centro, uostamiesčio nutolusioje seniūnijoje tiek gabių, entuziastingų, kūrybiškų žmonių esama.
Bet šiemet pirmąjį lapkričio savaitgalį prie Judrėnų kultūros namų nebuvo nė menkiausio šventinės nuotaikos ženklo. Tik vėjo draikomų lapų šokis. „Lapų šnaresy pažymėsime savo šventę“, – poetiškai ištarė Judrėnų skyriaus renginių organizatorė, vaikų šokių kolektyvo „Pasagėlė“ choreografė Vilija Budvytienė.
Judrėniškiai prisimena, kaip iškilmingai paminėta 45-erių metų sukaktis neseniai renovuotuose kultūros namuose. „Šiemet planavome 50-mečio šventę, ketinome pagerbti buvusius kultūros darbuotojus, padėkoti judrėniškiams, kurie puoselėjo meno saviveiklą, šoko, dainavo, vaidino, – atskleidė V. Budvytienė. – Bet nenusimename: išgyvensim pandemiją ir sukviesim į šventę.“
Pasak jos, pirmąjį dešimtmetį (1970–1980 m.) Judrėnų kultūros namai garsėję etnografiniu ansambliu, kuriam vadovavo Alfredas Bieliauskas (kultūros namų direktorė – Aurelija Bieliauskienė). „Antras dešimtmetis – išbandymų: panaikinus Judrėnų seniūniją buvo sunku – nešildomos salės, sienos ištrupėjusios. Mums pavyko padaryti remontą, įrengti šildymą.“
Tuo laikotarpiu Judrėnų kultūros namai pradėjo garsėti agitmeninės brigados programomis. Nepriklausomybės pradžioje žmonėms rūpėjo egzistencinės problemos – kultūra liko nuošalyje. Bet per pastaruosius tris dešimtmečius situacija pasikeitė. „Kultūros namai reikalingi žmonėms susitikti, pabendrauti, atskleisti savo gebėjimus: kas dainuoja, šoka, o kas vaidina, renkasi į edukacinius užsiėmimus. Šiemet su meistre iš Švėkšnos mokėmės austi tautines juostas, pernai bandėme komponuoti adventinius vainikus, sužinojome, kaip šventiškai papuošti namus“, – atskleidė V. Budvytienė.
Išgarsino kūrybiška veikla
1986 m. į Judrėnų kultūros namus tarsi ant sparnų atlėkė jauna kultūrinio darbo specialistė Vilija Norvilienė, sklidina idėjų ir noro jas įgyvendinti. „Susibūrėme ir beveik per mėnesį parengėme dviejų dalių programą „Judrėnuose besiblaškantys paukščiai“. Agitmeninėje brigadoje dalyvavo apie 15 žmonių. Atvykę į rajoninę apžiūrą laimėjome kelialapį į zoninį turą, – džiugiais prisiminimais dalijosi režisierė V. Norvilienė. – Stebiuosi, iš kur tiek entuziazmo buvo. Dabar kitoks laikas, o tada nebuvo kompiuterių – žmonėms reikėjo saviraiškos.“
Dešimtmetį Judrėnų kultūros namai garsėjo originaliu projektu – „Gatvių“, vėliau „Kaimų peštynėmis“. Iš pradžių varžėsi miestelio komandos, bet po kurio laiko įsijungė Endriejavas, Šalpėnai, Žadvainiai, Švėkšna… Judrėniškiai prisimena, kaip repetuodavo namuose ruošdamiesi kovoms. „Kaip stengėmės norėdami kuo geriau pasirodyti“, – prisiminė Judrėnų senbuvė Juzefa Bružienė. Renginio režisierei V. Norvilienei reikėjo sugalvoti užduotis, kad veiksmas būtų kūrybiškas. Komandų pasirodymą vertino kompetentinga komisija – gargždiškiai kultūros darbuotojai.
Žiūrovų dėmesio sulaukė ir projektas „Kur dvi širdys, ten pora“, skirtas jaunimui.
Daugelio judrėniškių prisiminimuose tebėra V. Norvilienės režisuotas spektaklis „Aš nenoriu Jurgio“, kuriame vaidino Mėčislovas Raštikis, Kristina Ruškienė, Aretas Ubartas, Arvydas Eidukis, Vilija Lukauskienė. „Su juo daug gastroliavome, dalyvavome respublikinėje apžiūroje ir tapome laureatais, bet į tarptautinę šventę nepavyko nuvykti dėl transporto“, – iki šiol nepamiršo režisierė.
O kokią šlovę pelnė humoro grupė „Skardis“, Judrėnus išgarsinusi Lietuvoje. „Dalyvavome humoro grupių konkursuose ir tapdavome nugalėtojais“, – džiaugėsi V. Norvilienė. Pernai „Skardis“, minėjęs 20 metų sukaktį, „Judrėnjuokyje“ vaidino geriausias ištraukas, sukurtas per tą laiką. O šiemet 21-asis „Judrėnjuokis“ bus kitoks – virtualioje erdvėje.
Šviesos spindulys kaime
„Kultūros namai – ne tik mano darbo, kūrybinių idėjų įgyvendinimo, bet ir kaimo žmonių susibūrimo, bendrystės, saviraiškos vieta, – patikino V. Norvilienė ir nelinksmai prisipažino: – Man labiau kultūros reikia nei aš kultūrai reikalinga.“ Anot jos, dabar yra galimybių nuvykti į profesionalių atlikėjų koncertus, spektaklius ir plėsti kultūrinį akiratį.
Judrėniškės Irenos Ubartienės nuomone, kultūros namai – sielos šviesa. „Abu su vyru Aretu esame ne tik aktyvūs žiūrovai, nepraleidžiantys renginių, valstybinių švenčių minėjimų. Smagu čia susirinkti, kartu pabūti. Anksčiau su vyru vaidinome humoro grupėje „Skardis“. Jaunystėje Aretas grojo gitara estradiniame ansamblyje, – atskleidė I. Ubartienė. – Malonu pažvelgti į nuotraukas ir prisiminti kultūros namų veiklą prabėgusiais dešimtmečiais.“
„Dabar pagyvenę žmonės nori rinktis į kultūros namus susitikti, pabendrauti, per adventą gieda Žemaičių kalnus. Nyku ir liūdna būtų be kultūros namų“, – pastebėjo J. Bružienė.
„Mūsų kultūros namuose dešimtmečiais skleidėsi daug juoko, gerų emocijų. Man iki šiol įstrigę agitmeninės brigados pirmosios programos dainos žodžiai apie paukštytę, – prisipažino Judrėnų seniūnijos seniūnas Zigmantas Siminauskas, čia gimęs ir užaugęs, ir jau 20 metų jai vadovaujantis.
Pripažinęs, jog kultūros atgimimas prasidėjęs atėjus Vilijai Norvilienei, tvirtino, kad visi kultūros namų darbuotojai – kultūros vedliai ir puoselėtojai savo veiklos srityse. Antai V. Budvytienė organizuoja valstybinių švenčių minėjimus, rengia edukacijas. Anksčiau dirbusi darbininkė Irena Marauskienė – kulinarinio paveldo puoselėtoja, kultūros namų svečius stebinusi žemaitiškais valgiais. Ją pakeitusi Rima Auškalnienė – karpinių meistrė, gebanti kurti scenografiją, nerianti, siuvanti.
„Mūsų kultūra kyla iš mūsų pačių. Kaimo žmogus paprastas, nuoširdus. Miestiečiams to trūksta“, – kalbėjo seniūnas.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO „Bangos“ archyvo nuotr.
