Kai sielą ėda kirminai, rašyk be atvangos!
Jaučiu norą papasakoti daugiau apie tai, kaip pradėjau rašyti ir kaip rašymas padėjo ir vis dar padeda ištverti užklupusius vidinius sunkumus. Tikiu rašymo galia, tada tampi pats sau psichoterapeutu. Neverta atpasakoti mokslinės literatūros ar straipsnių, kurie įrodo, jog ši veikla prisideda prie vidinio gijimo. Jeigu Jums iš tiesų įdomu, tai informacijos galite rasti internete.
Kaip mezgėsi ryšys
Norint rašyti, pirmiausia reikia išmokti skaityti, tad darželyje jau tai išmokau. Pirmoje klasėje skaitymą gliaudžiau kaip voverė riešutus. Buvau stipriausias skaitytojas klasėje, bet silpniausiai išmaniau matematiką. Pasipūčiau, jog gebu geriau skaityti už savo vyresnį brolį, kuris tada buvo ketvirtokas ir verkdavo, kad sunkiai sekasi dėlioti raides. Vėliau už pašaipas gaudavau į kailį, kai mama nematydavo. Šypseną kelia man šitas prisiminimas. Visada veždavausi lietuvių kalbos pratybas ir svečiuose darydavau gramatikos užduotis. Dalyvaudavau dailyraščio konkursuose, tačiau niekada nelaimėdavau, nes vis ne taip žodį perkeldavau iš naujos eilutės. Savarankiškai dailyraščiu nurašinėdavau parsineštas knygeles iš bibliotekos.
Ketvirtoje klasėje pradėjau gilintis į rašymą. Kūriau pasaką apie kačiuko ir šuniuko nuotykius. Kreipiausi į leidyklą, kiek kainuotų išleidimas, tačiau entuziazmas išgaravo parašius porą puslapių. Nuo tada vis bandau rašyti knygas, bet pritrūksta ryžto, o galbūt ir gyvenimiškos patirties. Kažkada ateityje tai padarysiu. Šeštoje klasėje įsitraukiau į mokyklos radijo veiklą. Vėliau – į mokyklos laikraščio kūrimą. Reikėdavo rašyti tekstus, ruoštis laidai, žinoma, padedamam mokytojos. Tikiuosi, kad dabar šią eilutę skaito mano lietuvių kalbos mokytoja Laima Kazragienė. Jos dėka tiek daug išmokau. Tiek rašybos pagrindų, tiek paties rašymo. Žodžiu, kas pas šią mokytoją mokėsi, tiems ypatingai pasisekė. Perėjęs į gimnaziją iš karto nužygiavau pas mokytoją, kuri vadovavo žurnalistų būreliui, ir pareiškiau, kad noriu būti žurnalistas. Norėjau mokytis rašyti, tai dariau dvejus metus. Vėliau mano kelyje atsirado galimybė rašyti rajono laikraščiui. Nuo vienuoliktos klasės sėmiausi žinių iš ten, kurių įgijau ganėtinai daug. Dvyliktoje klasėje dvejojau tarp psichologijos ir žurnalistikos studijų, bet pasirinkau psichologiją. Darbas laikraštyje padėjo suprasti, kad man patinka ši veikla, tačiau nenoriu užsiimti žurnalisto darbu.
Liedavau mintis be ribojimų
Ankstyvoji paauglystė man nebuvo lengva. Labai anksti pradėjo kamuoti mintys apie savižudybę, gyvenimo prasmę, kas aš esu. Šiuos apmąstymus apsunkino dar ir patirtos patyčios. Neapleido įkyrios mintys, jog esu baisus, storas, kad su manimi kažkas negerai, pradėjo dygti pirmieji spuogai, kurie tuo metu atrodė tikra tragedija, kamuodavo stiprūs galvos skausmai. Tuo periodu aš visą laiką rašydavau dienoraščius, eiles, bandydavau kurti dainas apie savo išgyvenamus dalykus. Rašydavau laiškus žmonėms, kurie mane nuvylė, supykdė, o vėliau užrašus sudegindavau. Man palengvėdavo, nes jausdavau, kaip nukrisdavo vidinė našta.
Sėdėdavau iki paryčių užsidaręs savo kambaryje ir liedavau mintis apie tai, kas su manimi šiuo metu vyksta. Slėpdavau visokius raštelius, dienoraščius, sąsiuvinius, nes jų turėjau ne vieną. Ten būdavo tiek daug visko ir visur prirašyta, kad tėvus į kambarį įleisdavau tik su palyda, jog nerastų ir neperskaitytų.
Rašydavau ryto puslapius. Apie tai, kas sukasi mano galvoje, o jeigu neturiu ką parašyti, tai taip ir rašydavau, kad neturiu ką parašyti. Po kelių sakinių ateidavo kita mintis, pavyzdžiui, noriu valgyti. Ryto puslapiai gali padėti pamatyti, kas vyksta su tavimi čia ir dabar. Galėdavau pastebėti iš teksto besikartojančias mintis ir tai būdavo puikus dalykas patenkinti savo poreikius ar surasti sprendimų būdų. Ir, žinoma, pažiūrėti, kokios mintys sukasi galvoje, ir visa tai išrašius pradėti dieną kitaip. Mūsų galvoje pinasi daug minčių, kurių net nepastebime kartais, tad verta pasitelkti rašymą.
Dienoraščiai – kasdienybės draugai
Kamuoja nepasitikėjimas savimi ar nemeilė sau? Verta pabandyti komplimentų dienoraštį, fiksuoti pasakytus komplimentus.
Jauti, kad viduje kažko trūksta, nors viską turi, bet vis tiek kažkokie kirminai ėda sielą? Turėtų padėti dėkingumo dienoraštis. Reikėtų kiekvieną dieną užsirašyti, už ką esi dėkingas (man nauda pasirodė po savaitės).
Trūksta drąsos? Rašyk meilės laiškus sau.
Turi svajonių, tikslų? Užrašyk, tai irgi yra svarbu.
Nori mylimam žmogui pasakyti kažką, tačiau nedrįsti žodžiais? Parašyk jam laišką.
Rašymas yra galimybė būti visiškai atviram su savimi. Tu gali keiktis, išrašyti savo jausmus, skausmus, skųstis, rašyti slapčiausius troškimus ar svajones, šlykščiausius dalykus bei apmąstymus, kuriais galbūt būtų gėda dalintis su kitais. Labiausiai man patinka tai, kad popierius moka laikyti paslaptis, kartais išrašius nebėra būtinybės dalintis su žmonėmis.
Šiuo metu rašau paprastą dienoraštį, dėkingumo ir komplimentų dienoraštį bei tekstus apie tai, ką sugalvoju. Nerašau labai gerai, bet nerašau ir prastai, vis dar mokausi, tobulėju. Tai yra procesas: kuo daugiau rašai, tuo geriau sekasi. Taip pat tikiuosi, jog ateityje psichologijos profesiją sujungsiu su rašymu ir galėsiu vesti terapines grupes.
Danielius EINIKIS
Jaunųjų korespondentų klubo narys
