Kaimo ramybę drumsčia tik paukščių balsai
Birbinčiuose, kur kasdien klykauja ir šoka gervės, joms savo balsais pritaria Vandos ir Alvydo Vaičikauskų auginami paukščiai. Prieš dešimt metų nusipirkę vištų, kad turėtų naminių kiaušinių, dabar jie džiaugiasi tiek mažučiais putpeliukais, tiek aptvare lakstančiais stručiais, voljere skraidančiais povais ir fazanais. Bet kol pamatai sodyboje paukščius ir keliolika triušių, pirmiausia pasigėri šeimininkės puoselėjamomis gėlėmis ir dekoratyviniais augalais.
Vietoj sodo – sodyba
Prieš 17 metų V. ir A. Vaičikauskai, tuo metu įsisukę į baldų gamybos verslą, Birbinčiuose buvo naujakuriai. Atokiau nuo miesto bruzdesio šeima susikūrė jaukią namų aplinką, pasisodino ne tik vaismedžių, bet ir dekoratyvinių augalų. Jau daug metų kiekvieną pavasarį pražysta magnolija, lanksva, svyruoja dekoratyvinis gluosnis, iš tolo matomas raudonlapis klevas, o visus metus akys glosto sidabrines egles, pušis, tujas ir kitus visžalius medžius. „Gyvenome Klaipėdoje, o Gargžduose turėjome sodą. Būdavo, atvažiuojame, susitvarkome ir nespėję pasidžiaugti išvažiuojame. Grožį palikdavome kitiems“, – apie priežastį, paskatinusią keisti gyvenamąją vietą, pasakojo A. Vaičikauskas. Šeima savo sprendimo nė karto nesigailėjo. „Čia tikrai labai gera aura, visi kaimynai laimingi, o Birbinčių bendruomenė šauni“, – šypsodamasi sakė Vanda. Ji dabar turi pakankamai erdvės gėlėms, kurios sodyboje žydi nuo pat pavasario. Vasarai daigų užsiaugina šiltnamyje, o ateityje svajoja prekiauti ir vienmetėmis, ir daugiametėmis gėlėmis. „Turiu daug vienadienių, jurginų, kardelių… Man labiau patinka gėlės, o vyrui – ūkis, bet tenka ir man juo rūpintis“, – neslėpė V. Vaičikauskienė.
Pradėjo nuo vištų
V. ir A. Vaičikauskų sodyboje Birbinčiuose prieš dešimt metų kudakavo tik keliolika dedeklių, dabar jų tiek, kad kiaušinių užtenka šeimai ir lieka parduoti. Aptvaruose vaikštinėja ne tik vištos ir gaidžiai, bet ir skirtingu laiku išperinti viščiukai, broileriai, patalpoje cypčioja prieš kelias savaites išsiritę putpeliukai ir jau dedančios kiaušinius putpelės. „Inkubatoriuje tilpo 53 kiaušiniai. Putpeles auginame sau, valgome kiaušinius, kurie maistingesni nei vištų. Pirmąsias putpeles įsigijome paukščių parodoje Vilniuje“, – sakė šeimininkas. Išsiritus putpeliukams, A. Vaičikauskas į inkubatorių sudėjo 40 kalakutės kiaušinių, tačiau čia pat ir gyvas „inkubatorius“ – perinti kalakutė. Tad paukščių ūkis pavasarį kas tris savaites nuolat pasipildo naujais gyventojais.
Nuo vištų ir gaidžių – prie voljero, kuriame draugiškai sutaria ir povai, ir fazanai, ir kalakutai, ir pentardos. „Pirmą porą povų gavome dovanų. Žmonos brolis atvežė 60-mečio proga. Pasidarėme voljerą. Po to iš žmogaus, kuris Telšių rajone pardavė sodybą ir naikino ūkį, pagal skelbimą nusipirkome fazanų ir kitų paukščių. Sakė, jei tą pačią dieną atvažiuosime, parduos visus už simbolinę kainą. Parsivežėm 12 paukščių. Ir šėryklas, ir girdyklas mums sudėjo“, – sėkmingą kelionę prisiminė A. Vaičikauskas.
Stručiukams plės aptvarą
Taip paukščių ūkis gausėjo, balsų daugėjo, kol vieną dieną Birbinčiuose apsigyveno ir dviejų rūšių stručiai – nandai ir emu. Tačiau atsitiko nelaimė – garaže, kuriame jie buvo įkurdinti, kilo gaisras. Vaičikauskai iš pradžių po gaisro žadėjo nebepirkti stručiukų, bet praėjusį rugsėjį vis dėlto ryžosi. „Pirkome visai mažučius, išsiritusius prieš savaitę. Atrodė kaip ančiukai. Iš keturių stručiukų du neišgyveno“, – su liūdesiu apie visus praradimus pasakojo ūkio šeimininkai.
Kol kas stručiai dar jauni, kiaušinių nededa. Pradės dėti panašiai po trejų metų, tada galbūt šeimininkai paragaus ir jų kiaušinių. Žinoma, stručių ūkyje pagausės, jei tik kuris įpers. Beje, nandų stručių veislės peri patinas, o emu – atvirkščiai – patelė.
Netrukus visus stručiukus turėtų pradžiuginti dar didesnis aptvaras, kuriame galės bėgioti ir vartytis. Jauni paukščiai mėgsta paišdykauti, o kartais ir nepiktai grybžtelti snapu savo prižiūrėtojus ir maitintojus. Alvydas norėtų įsigyti ir afrikietiškų stručių, tačiau tam priešinasi Vanda. „Afrikietiški yra agresyvoki – spardosi. Norėjau pirkti visą šeimą: pardavė tris pateles ir 3 metų patiną, bet žmona nesutiko“, – pasakojo Alvydas, dar neatsisakantis savo svajonės.
Brangu, bet malonu
Pašarus savo paukščiams Alvydas ruošia pats pagal subalansuotą racioną: „Perku kviečius, rugius, avižas, kukurūzus, žirnius. Maišau su kanapių, linų išspaudomis, sėlenomis. Turiu traiškytuvą, maišyklių, granuliatorių ruošti granulėms. Kol kas pašarą putpelėms perku – joms reikia ypatingai susmulkinti.“ Grūdų kainos pašoko, tad laikyti tokį paukščių ūkį vien dėl grožio būtų brangus malonumas. Pavyzdžiui, vienas savaitės stručiukas kainavo 180 eurų, baltas jaunas povas – 80–100 Eur. Vien 10 stručių per savaitę sulesa panašiai 70 kilogramų paruoštų kombinuotųjų pašarų, tačiau jie dar papildomi įvairiais elementais.
Sunkumų nebijantis A. Vaičikauskas svajoja apie paukščių ūkio plėtrą, naują patalpą, kurioje didesniame inkubatoriuje perintų viščiukus, kad galėtų juos pardavinėti. Norėtų parduoti ir broilerių mėsai, o triušių jau dabar užtenka ne tik vaikų šeimoms. Įgiję patirties ir įsitikinę, kad grynaveisliai labai neatsparūs, žada toliau veisti mišrūnus. Norintieji savo sodybą papuošti povais, jų, paaugintų iki metų, jau gali įsigyti Birbinčiuose. Na, o A. Vaičikauskas norėtų, kad jų sodyboje apsigyventų ir kelios alpakos.
„Ūkis man – atgaiva“, – aprodęs su žmona Vanda ne tik paukščius, bet ir triušius, sergstimus trijų šunų, prisipažino A. Vaičikauskas. Nors darbo ir rūpesčių užtenka nuo ryto iki vakaro, malonumas akimis sekiojant gyvūnus, stebint jų gyvenimą, buvimas gamtoje atperka nuovargį. Kai nori išvažiuoti, ūkį prižiūrėti palieka vienam iš trijų vaikų – sūnui Edgarui. Vasaromis susiklostė V. ir A. Vaičikauskų šeimos tradicija dalyvauti išvykose po Lietuvą su Birbinčių bendruomene, o egzotiškesnių įspūdžių semiasi kelionėse po svečias šalis.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
