Kalba ekspertai: kovido kartos žaizdos
Ir pasaulio, ir Lietuvos psichologai, psichiatrai bei neurologai praktikai linkę išsakyti nuomonę, kad COVID-19 nulemtų izoliacijų pasekmės gali turėti įtakos net kelioms ateinančioms kartoms.
Aptinka net biologinių pokyčių
Karantinas daugeliui Lietuvos šeimų paliko gniuždantį įspūdį: jas kankino nežinomybė, įtampa, žiniasklaidos kurstoma baimė… Dalis tėvų neteko pajamų, darbo, beveik išnyko socialinis gyvenimas, žmonės ilgą laiką buvo apriboti nedidelėje erdvėje savo būstuose, o kai kuriose šeimose būta ir netekčių…
Viso šio pandeminio sukrėtimo pasekmes vaikų ir paauglių psichikai pasaulio mokslininkai lygina su patirtimis, kurias išgyvena karo zonose gyvenantys vaikai. Mat izoliacija nuo bendraamžių ir dėl to kylantis nerimas bei besitęsiantis ilgalaikis stresas lemia net biologinius pokyčius.
„Stebint vaikus ir paauglius karantino metu, – pasakoja psichologė Nida Matiukienė, – rasta sąsajų tarp kasdienybės pokyčių ir nerimo ar depresijos pasireiškimo, padidėjusio maisto suvartojimo ir didesnio nerimo, ilgesnio laiko praleidimo internete. Buvo pastebėtas ir sumažėjęs bendravimas su draugais, bendraamžiais. Dėl karantino apribojimo, sumažėjo sportavimo laikas. Taip pat reikia turėti omeny naujų įpročių, kurių ne taip lengva atsisakyti, formavimąsi. Grįžus į ugdymo įstaigas visi išvardinti aspektai turėjo įtakos adaptacijai po karantino.“
Susiduria su iššūkiais
Lietuvoje kol kas dar nėra atlikta tyrimų, leidžiančių daryti išvadas apie tai, kokią įtaką karantinas padarė vaikų ir paauglių adaptacijai, grįžtant atgal prie kontaktinio mokymosi. „Tačiau turime nemažai tyrimų apie perteklinių priemonių ir apribojimų žalą karantino metu ir galime numatyti pasekmes, kurias paaugliai patirs ateityje“, – teigia N.Matiukienė.
Jaunųjų mokslininkų konferencijoje, anot psichologės, skamba pranešimai, skirstantys karantino patyrimą į keturias pagrindines temas: tai – karantino paskelbimas, kuriam būdingas pradinis šokas, o kartu ir džiaugsmas, kad nereikia į mokyklą, pasaulio sutalpinimas namie, netekties išgyvenimai ir karantino, kaip iššūkio, įveikos būdai.
Psichologės žodžiais, paaugliai su pandemija susijusių apribojimų metu išgyveno vienišumo jausmą, nuovargį, izoliaciją, nuobodulį, motyvacijos kritimą. „Dauguma pajuto „išgyvenimą“ ir į ugdymo įstaigas grįžo pasiilgę bendraamžių, – pasakoja ji. – Tačiau galima pastebėti ir gerą pusę – vaikai tapo šiek tiek savarankiškesni, patobulino įgūdžius technologijų pasaulyje, atsiskaitymo įgūdžius nuotoliniu būdu, tapo drąsesni. Aš pati esu trijų paauglių mama, tad visus šiuos procesus galėjau kasdien stebėti gyvai.“
Gali padėti ir šeima, ir specialistai
Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ekspertais įsteigė nacionalinė emocinės pagalbos platformą www.pagalbasau.lt, pritaikytą COVID-19 sukeltai psichologinei krizei. Svetainėje pateikiama naujausia informacija apie psichikos sveikatos palaikymą pandemijos metu, galimus pagalbos šaltinius (psichikos sveikatos centrai, pagalbos linijos ir kiti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, skaitmeniniai psichikos sveikatos sprendimai), pagrindinius aktualius psichikos sutrikimus.
Tačiau, žinoma, kiekvieno vaiko ar paauglio gyvenime vienas stipriausių apsaugos veiksnių yra būtent šeima. „Glaudesni tarpusavio ryšiai, – vardija N.Matiukienė, – gali padėti sumažinti atsirandančius neigiamus įpročius, tokius kaip emocinis valgymas, nerimastingumas, socialinių ryšių sumažėjimas, sveikatai palankaus elgesio nebuvimas ir panašiai bei padėti juos keisti.“ Psichologė akcentuoja, jog vaikui reikia fiziškai ir emociškai saugios, jį palaikančios aplinkos, mylinčių tėvų. Vaikams, aišku, reikia ir bendraamžių, todėl būtina organizuoti susitikimus, kur galėtų vyksti tolesnė socializacija, pasitarnausianti kaip psichosocialinė prevencija.
Jeigu yra iškilę didesnių problemų, nepakenktų ir vaikų psichiatro konsultacija – dauguma specialistų šeimas ir vaikus konsultuoja ne tik gyvai, bet ir nuotoliniu būdu. Jie taip pat pastebi ir pakitusį psichologinės pagalbos poreikį. Antai, jei pačioje pandemijos pradžioje žmonės sukluso, išsigando ir mobilizavosi, vengdami kreiptis psichologinės ar psichiatrinės pagalbos, pastaruoju metu pastebima dekompensacija: į psichikos sveikatos specialistus kreipiamasi dažniau, o atvykę vaikai būna sunkesnės būklės, su labiau užleistomis problemomis, negavę reguliarios psichologinės pagalbos.
Lina Toločkienė, UAB „Lietuvos sveikata“
