Kalėdos – ne prie vieno stalo, bet vis tiek su šeima

Kitokios bus šios šv. Kalėdos mums visiems. Kai kam galbūt net labai vienišos: pas tėvus į namus dėl karantino negrįš ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje gyvenantys vaikai, nebus galima susitikti ir su kitais artimais žmonėmis. Be šurmulio, ramiai sutiksime ir Naujuosius metus, kad kantriai išlaukę, kol pandemija atslūgs, per šv. Velykas jau be nerimo galėtume apkabinti mylimiausius žmones ir vėl kartu susėsti prie šventinio stalo.

Išpuošti namai

Kaip puoš namus šv. Kalėdoms, gargždiškė Valentina Kaubrienė žinojo jau rudenį. Ir nesvarbu, kokios negandos užgriūtų, ji vis vien savo rankdarbiais kuria artėjančių gražiausių metų švenčių nuotaiką. „Eleborai pilni žiedų, juos įnešiau šilčiau. Kalėdoms turėtų išsiskleisti gal šimtas žiedų. Tai bus pagrindinis akcentas. Man gaila eglišakių, todėl jų mano namuose visada mažai. Labiau mėgstu kurti kompozicijas iš sausų medžio šakų“, – pasakojo Valentina. Kiekvieną namų kampelį šildo jos pačios rankdarbiai, kuriuos dovanoja ir draugams, pažįstamiems, žinoma, ir savo šeimos nariams.

Moteris gruodžio pradžioje dar vylėsi, kad šv. Kalėdas švęs su sūnaus Žydrūno šeima, gyvenančia Švedijoje, o po Naujųjų ją aplankys Vokietijoje gyvenanti dukra Jurgita. Tačiau planuoti keliones pasaulyje siaučiant pandemijai – tarsi burti iš kavos tirščių. „Seniai bebuvo, kad grįžtų abu vaikai per Kalėdas. O vyrui mirus visos šventės liūdnos“, – neslėpė Valentina ir prisiminė Kalėdas, kai mažiems vaikams ruošdavo dovanas, kurias atnešdavo kiškutis, kai ant šventinio stalo visada kvepėdavo jos pačios keptas medaus pyragas… Valentinai gaila, kad per šias Kalėdas neteks palepinti ir anūkų: nei vienuolikmečio Herkaus, nei devynerių Granto, nei penkiolik­mečio Timo. „Bet ką padarysi, toks laikas. Tikėkimės, kad kiti metai bus geresni, ir galėsime susitikti“, – nusišypsojo Valentina.

Nei į Angliją, nei į Daniją

Gargždiškė Rita Riaukė šias šv. Kalėdas sutiks namie, nors vos ne kasmet prieš šventes išsiruošdavo į užsienį: arba į Angliją, kur daug metų gyvena sūnus Marius, auga anūkė Evelina, arba į Daniją pas dukros Lauros šeimą, kad aplankytų anūkę Mią. Pernai ir šv. Kalėdas, ir Naujuosius metus visi jie sutiko Gargžduose kartu su kitais artimaisiais. Deja, šios šventės bus ne tokios džiugios ne tik Ritai, bet ir gruodžio 27 d. 87-ąjį gimtadienį minėsiančiai jos mamai. „Ji turi keturis anūkus ir dvi proanūkes. Jau rudenį mama pradėdavo visiems mums ruošti kalėdines dovanėles: megzti kojines, pirštines, šlepetes. Visiems įdėdavo po raktų pakabuką su kitų metų simboliu, saldainį ar šokoladuką“, – pasakojo Rita. Močiutės neaplankys ir sūnaus Rolando vaikai Emilija ir Paulius, gyvenantys užsienyje.

„Pandemija sujaukė visus planus: nei su vaikais susitikti, nei su anūkais. Galima, žinoma, bandyti skristi, bet ar verta, juk nežinia, kas kam galime „įteikti“ kalėdinį koronavirusą“, – situaciją realistiškai vertina Rita, dukrą Danijoje aplankiusi liepos mėnesį, tačiau vos pradėjus daugėti susirgimų, iš karto grįžusi namo.

Paklausta apie Kalėdas Danijoje, ji prisiminė, kokio neįprastai saldaus skonio yra daniška silkė, ir burokėliai. Tačiau jai taip patiko tradicinis daniškas ryžių pudingas, kad net pati buvo ėmusi gaminti ir vaišinti svečius. Piene išvirti ryžiai sumaišomi su išplakta grietinėle, o nuplikyti verdančiu vandeniu migdolų riešutai susmulkinami ir įmaišomi į ryžių ir grietinėlės masę. Vienas riešutas įmaišomas sveikas. Atskirai pakaitinama vyšnių uogienės, kuri pilama į indelius, tada šaukštu dedama šalto pudingo ir atsargiai valgoma.

„Kiekvienas nori rasti sveiką riešutą. Radęs negali išsiduoti, tad užsikiša už žando, o kai visi baigia valgyti, turi parodyti. Namų šeimininkai radusiajam dovanoja kokią smulkmenėlę, pavyzdžiui, saldainių dėžutę“, – apie smagią danišką tradiciją pasakojo 20 metų Danijoje gyvenančios Lauros mama.

Tautodailininkė Rita artimiesiems visada dovanoja mezginius, tačiau šiemet dovanos bus kitokios (jos jau išsiųstos), o šventinis stalas namuose – tradicinis: šv. Kūčių vakarienė neįsivaizduojama be dvylikos patiekalų, bus ir kisieliaus, ir silkės. „Pasidėsiu ant stalo telefoną ir naudodamasi šiuolaikinėmis technologijomis bendrausiu su vaikais ir anūkėmis. Manau, kad aplankysiu mamą, kuri gyvena savarankiškai, tačiau beveik kasdien nueinu pas ją. Kai švęsti skrisdavau pas dukrą, dažniausiai prieš Naujuosius metus grįždavau namo, kad pasveikinčiau ją gimtadienio proga“, – sakė Rita.

Linki ramybės

Ne vienus metus keliose svečiose šalyse gyvenusios dukros Editos, neseniai grįžusios į Lietuvą, tėtis Juozas Lingis per šias Kalėdas vėl neapkabins, kaip ir kitos dukros Aurelijos, porą metų gyvenančios Bulgarijoje. Nesusitiks ir su Vilniuje įsikūrusiais dukra Dainora ir sūnumi Juozu. „Paskutinį kartą visi buvo susirinkę tik į mamos laidotuves“, – prisipažino J. Lingis, prieš porą mėnesių vėl išgyvenęs netektį ir palaidojęs savo mamą.

Vaikystės Kalėdos Rimženčių kaime, netoli Žemaičių Naumiesčio, buvusios gražios ir visai kitokios nei XXI amžiuje. „Nebuvo nei fejerverkų, nei elektros. Eglutę puošdavome Kūčių vakarą, žaislus gamindavome patys, pakabindavome obuoliukų, kriaušių, morkų, prie šakelių prisegdavome žvakutėms įstatyti „liktorėlius“, sniegą atstodavo vatos gabaliukai. Reikėjo labai saugoti, kad uždegus žvakeles neužsidegtų eglutė“, – prisiminė J. Lingis jaukų šeimos susibūrimą.

Dabar gi Kalėdos, jo nuomone, painiojamos su verslu. Lapkritį per televiziją ir visais kitais būdais pradedamas kalėdinių dovanų piršimas, vertimasis per galvą jas perkant iškreipia Kalėdų esmę – ramybę ir tikėjimą. „Pabūkime ramiai savo namuose. Žinoma, su vaikais, anūkais pabūti šaunu, bet ką darysi, šiemet švęsime kitaip. Juk būtų liūdna, jei nepaisydami karantino bandytume susitikti ir vieni kitiems „padovanotume“ ligą. Kol paties nepaliečia, žmonės dažnai nesupranta koronaviruso pavojaus. Pasisaugokime, būkime atsargūs, elkimės protingai. Tikėkimės, kad viskas kitąmet bus gerai“, – dar kartą linkėdamas ramybės sakė jakiškis J. Lingis.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Autorės nuotr.