• 9 gruodžio, 2021
|

Kam Svencelėje gyventi gera

Svencelėje įkūrus populiaraus sporto ir poilsio bazę, kaimas tapo patrauklus ne tik poilsiautojams, bet ir naujakuriams. Kasmet jų daugėja. Kadaise buvęs žvejų kaimas, vėliau tapęs ūkio sudėtine dalimi, dabar pritaikytas žmonių poreikiams – unikaliu gamtos kampeliu grožisi ne tik mūsų šalies žmonės, bet ir užsieniečiai. Tačiau senbuviams atrodo, jog kaimo kasdienybė pilka ir ne visi ją sugeba nuspalvinti.

G. Jucienė ne tik prie savo daugiabučio puoselėja grožį, bet ir su sūnumi Tomu tvarko kapinaites.Kontrastai

Sodybos Svencelėje išsidėsčiusios palei kelią. Nauji šiuolaikiški namai pastatyti ant senųjų pamatų. Senas trobas naujakuriai išgražinę ir jaukiai įsikūrę. Kaimą galima skirstyti į dvi dalis.

„Viena Svencelė ten, kur sukurta buriuotojų ir jėgos aitvarų mėgėjų bazė. Šis sportas brangus, – kalbėjo seniūnaitė Liucija Samalienė. – Atvažiuoja iš visos Lietuvos – kainuoja kelionė, pragyvenimas. Ir įsikurti čia gali pasiturintieji – kasdien važinėti į darbą Klaipėdoje irgi nepigu.“ Svencelėje darbo nėra – kiti gyvena iš pašalpų arba pensijų. Seniūnaitė neslėpė: „Problemų yra: jauni bedarbiai girtauja – mūsų kaimas nėra pavyzdinis.“

Sutikti gyventojai irgi prasitarė apie juodas gyvenimo puses unikaliame pamario kampelyje. Garbaus amžiaus gyventoja piktinosi: „Daugiabučiuose pensininkai su buteliu prie stalo per dienų dienas sėdi. Ir jaunimas girtuokliauja.“ Štai viena svenceliškė, už 25 tūkst. litų pardavusi žemės sklypą, gėrė tol, kol prie butelio užgeso. „Geriau neiti į centrą (kur stovi daugiabučiai – aut. pastaba) – gali gauti buteliu į galvą“, – išsprūdo doram svenceliškiui.

Senbuvės žvilgsnis

„Svencelėje gimiau ir čia buvau pakrikštyta“, – oriai ištarė 70-metė Gerda Jucienė, šio kaimo senbuvė. Čia užaugo kelios jos giminės kartos. „Šio krašto gyventojai pasitraukė į Vokietiją. Visi mano giminės – taip pat, – leidosi į prisiminimus Gerda. – Kaip man buvo liūdna, kai ištuštėjo sodybos… Bet aš iš tėviškės niekur neiškeliavau.“

G. Jucienė prisiminė, jog pokariu paauglė būdama dirbo ūkyje karvių melžėja. Vėliau antidėje plušėjo. Labai stengėsi – pirmūnė buvo, todėl butą daugiabutyje gavo. „Sunkiai dirbau, o kai viską privatizavo ūkyje, be išeitinių likau. Leidau naudotis hektaru žemės, kad ūkis neiširtų, tačiau niekas jo nebesugrąžino. Dabar gyvenu iš 719 litų pensijos. Vyras dirba pas ūkininką – kitur darbo nėra“, – kalbėjo Gerda. Kartu gyvena ir jos sūnus Tomas, grįžęs iš Vilniaus. „Jau metai be darbo“, – ištarė G. Jucienė.

Gimtajame kaime Gerda garsėja tvarkingumu ir grožio puoselėjimu prie savo daugiabučio. Be to, ji viena iš Svencelės kapinaičių tvarkytojų. „Mūsų kaimas mirčiai pasmerktas. Ne mūsų nosiai tas sportas – reikia pinigų. Man belieka tik maldas skaityti“, – kalbėjo Gerda.

„Nuobodus mūsų kaimas – nėra užsiėmimo“, – skundėsi šalia šio daugiabučio sutiktas vaikinas.

Ilgisi gimtinės

Svencelės gale į buvusią žvejo sodybą Liudvika ir Eugenijus Saunoriai atsikraustė 1966 m. iš E. Saunorius: „Jaunimui patinka Svencelė.“Kelmės rajono. „Beveik vyriausi šiame kaime, – dėstė 78 metų E. Saunorius. – Gyvenam nuošaly nuo centro – laukiniai esam, nes niekur iš namų neinam.“ Vyras negali palikti ligotos žmonos – duktė parveža duonos. Pieno, grietinės turi savo – už tvoros ganykloje karvė ganosi. O kaimynas ne tik dvi karves laiko, bet ir arklį.

E. Saunorius kalbėjo, kad jaunimui šis kaimas patinka. Antai kaimynystėje Bakų šeima nusipirko seną sodybą ir ją atgaivino. O kiti jauni žmonės netoliese pasistatė namą. Per pastarąjį dešimtmetį net 3 jaunos šeimos čia įsikūrė. O kaip jis jaučiasi Svencelėje? „Savo tėviškėje man labiau patiktų, – prisipažino vyras. – Ir mūsų vaikams čia nepatinka. Kai numirsim, kažin kas čia gyvens.“

Žavi laukinė gamta

Giedrė ir Mindaugas Bakai – pirmoji jauna šeima, prieš 5 metus įsikūrusi Svencelės gale. Įsigiję seną raudonų plytų namą, jį renovavo. Giedrė dirba Priekulės lopšelio-darželio direktorės pavaduotoja, o vyras – uostamiestyje. Iš gretimo kaimo kilusi Giedrė tvirtino, kad ją traukė Mažoji Lietuva. „Radę šią sodybą, labai apsidžiaugėme. Ne visi galėtų gyventi šioje G. Ir M. Bakai atnaujino seną sodybą.pamiškėje. O mane žavi laukinė gamta. Mūsų 3 metų dukrelė Elzė ne iš knygų pažįsta žvėris – per langą juos mato. Pripratau prie vėjų, lankstančių pušis. O kiek čia paukščių – knygą apie sparnuočius nusipirkome“, – pakylėtai kalbėjo G. Bakienė.

Jos teigimu, jėgos aitvarų, buriuotojų bazė pagyvina kaimo gyvenimą. Tačiau apgailestavo, jog Svencelėje neplėtojamas turizmas – unikalus kampelis neišnaudojamas. Svencelėje nėra bendruomenės – neatsiranda iniciatyvių žmonių ją įkurti, nors idėjos jau sklando.

Renata Jaurienė šį kaimą pažįsta nuo vaikystės, kai lankėsi pas močiutę. O su šeima čia įsikūrė prieš 11 metų. „Smagu Svencelėje: draustinis, gyvūnija, marios. Šią vasarą išasfaltavo kelią į Svencelę, tiesa, ne per visą kaimą. Man čia gyventi džiaugsmas, o kai kam – nelabai“, – sakė Renata.

Vilnietis Antanas Miežanskas su Svencele susipažino prieš dešimtmetį. „Mane čia atvedė pomėgis buriuoti, – kalbėjo jis. – Vasarą čia gražus gyvenimas – jį nuspalvina buriuotojai ir jėgos aitvarai. O rudenį, žiemą – pilka ir nuobodu. Ramybė, melancholija, monotonija.“ Bet, jo manymu, viskas priklauso nuo žmogaus, ko jis nori ir ką gali susikurti.

A. Miežanskas čia pasigedo pramoginės žvejybos – turėtų būti laivelių, katerių.

Prisijaukino sportininkus

Verslininkas Dainius Šatkus pasakojo apie planingai vykdomą projektą „Svencelės rekreacinė gyvenamoji teritorija – poilsiui, turizmui, gyvenimui“. Prieš 3 metus sukurtoje aktyvaus poilsio ir sporto pramogų bazėje – 100 nakvynės vietų su maitinimu, buriavimo, jėgos aitvarų mokyklomis, mažytėmis parduotuvėlėmis bei kita. Pasak D. Šatkaus, pramogų sezonas trunka 5 mėnesius. „Čia kelios dešimtys darbo vietų. Šis paslaugų verslas sukurtas ir Svencelės kaimo žmonėms, – kalbėjo verslininkas. – Pastebime pasikeitusius žmonių poreikius – jiems reikia stacionarių paslaugų. Čia atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio – ne tik sportininkų, bet ir poilsiautojų, šio sporto gerbėjų. Mes prisijaukinome sportininkus.“ Jis pasakojo, kad šiemet pradėjo griauti buvusius ūkio pastatus. „Švariname, gražiname savo teritoriją, kad ji atitiktų žmogaus poreikius – grožėtis šiuo nepaprastu kampeliu“, – sakė D. Šatkus.

Jis apgailestavo, jog kelias išasfaltuotas tik iki sporto bazės. Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė paaiškino, kad šioje vietoje baigėsi VĮ „Klaipėdos regiono keliai“ teritorija. Likusi atkarpa – seniūnijos. „Šiemet mūsų plane nebuvo numatyta išasfaltuoti ją. Su seniūnaičiais aptarsime, ką darysime kitąmet“, – kalbėjo seniūnė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių