Karantino pabaigos laukia su rankdarbiu, malda ir šviesiomis mintimis

Pandemija suvaržė mūsų gyvenimą, įkalino namuose. Pažeidžiamiausi – vieniši, sveikatos bėdų turintys žmonės. Nuo slogių minčių juos gelbsti mėgstami užsiėmimai, tikėjimas, kad tai amžinai nesitęs. Visi svajojame atkurti normalius socialinius ryšius, ilgimės įprastos kasdienybės kaip „Bangos“ pašnekovės.

M. Prišmontienė įsitikinusi, kad šuns priedermė – saugoti namus ir gyventi būdoje, tačiau savo Rikį ji kasdien išsiveda pasivaikščioti.

Ilgisi bendrystės

Netoli Skomantų gyvenančiai Marytei Eidėnienei platus nestandartinis trobos langas – tarsi televizorius, skleidžiantis gyvą, nesumeluotą informaciją iš gamtos. „Žiemą gražu: tiek sniego seniai nebuvo. Tujos nulinko nuo jų naštos. Ramybė. Pavakarę į sodybą ateina stirnaitės – išsikapsto obuolių. Vieną dieną pamačiau net penkias – nėjau iš trobos bijodama išbaidyti. Po didžiausia pušimi dvi turi guolį“, – savo pastebėjimais dalijosi senjorė. Ir prisipažino nepykstanti, kad jos apskabė šilauoges, obelaites, net rododendrus ir kvapiųjų alyvų krūmelius. Gerų emocijų kyla stebint sodyboje gyvenančias zylutes, kurioms ji pakabinusi šviežių lašinukų. Pro langą mato ir kėkštus, bet šie pasisotina tujų sėklelėmis.

Tačiau ir pro šiuos raminančius vaizdus skverbiasi liūdesys. „Koks dabar laikas – esame priversti sėdėti namuose: niekur negali išeiti, net sesers pasveikinti su gimtadieniu, – nelinksmai šnekėjo Marytė. – Bet kur Skomantuose ir eiti – net parduotuvės nėra. Kaip norėčiau aplankyti dukras Klaipėdoje, pasidairyti mieste.“

Senjorė nerimauja, kaip anūkams abiturientams, besimokantiems nuotoliniu būdu, seksis egzaminai. „Aš tai nesiskundžiu – esu vaikų aprūpinta: atveža maisto, vaistų, sūnūs nukasa sniegą kieme, nuo takų. Dukra ir anūkė – medikės, tai jos pasiskiepijusios, todėl gali aplankyti, – džiaugėsi pašnekovė. – Su kaimynėmis bendrauju tik telefonu. Labai laukiu pavasario, kad išeitume į kiemą ir bent iš tolo susimojuotume.“ Ir ne tik. Pernai rudenį M. Eidėnienė, padedant vaikams, išleido savo eilių knygelę „Širdies labirintai“, bet dėl karantino didesniam ratui negalėjo jos pristatyti. Ne, eilių ji neberašo, bet pradėjo tapyti – šią žiemą antras paveikslas gimsta.

„Gal išauš geresnės dienelės… O dabar laukiu savaitgalio, kad per duris galvą kyštelėtų kuris iš vaikų, o visą savaitę laukiu „Bangos“ laikraščio, kuris didžiausias svečias mano namuose“, – šypsojosi senjorė.

Mezgėjai trūksta laiko

Gargždiškė Juzefa Šachova, vaikystėje iš mamos išmokusi megzti, nerti, rankdarbių tradiciją puoselėja iki šiol. Visą žiemą ji įnikusi į mezgimą, kuris stelbia blogas mintis, stresą. „Jaučiausi vieniša, buvo liūdna, kai per pandemiją kelis mėnesius negalėjau matytis su dukra ir anūku, kaip gerai, kad dabar leista susitikti“, – kalbėjo aštuntą dešimtį skaičiuojanti pašnekovė.

Nuo jaunumės užvaldęs mezgimas jai teikia pasitenkinimą niūriu karantino laikotarpiu. Prieš žiemos šventes ji susikaupusi mezgė dailias kojines, pirštines, riešines. Daug mezginių iškeliavo į užsienį. „Mano riešinių yra Izraelyje, Airijoje, Čikagoje, Anglijoje, Gvatemaloje, – vardijo senjorė. – Anksčiau su savo rankdarbiais dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, mugėse, pavasarį per karantiną surengiau parodą gimtinėje, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Pašvitinio seniūnijos bibliotekoje. Pernai kalėdinėje mugėje dalyvavau internetu – sulaukiau užsakymų.“ Daugumą savo darbų Juzefa padovanoja.

Šiuo metu patyrusi mezgėja panašia į riešinių technika iš karoliukų mezga našlaites, pinavijas – drabužių puošybos detales. Pasak jos, tai kruopštus, daug laiko reikalaujantis darbas. „Aš turiu ką veikti – man trūksta laiko. Su mezginiais kartais per daug užsisėdžiu – imuosi ir kitų užsiėmimų“, – prisipažino pašnekovė.

Prieš porą metų J. Šachova išleido knygelę apie savo gimtąjį Janelionių kaimą Pakruojo rajone. „Teko daug padirbėti ją sudarant, bet ir dabar aš gilinuosi į išnykusio kaimo, giminės istoriją, dalijuosi aptiktais faktais feisbuko paskyroje. Telefonu daug bendrauju su savo artimaisiais, draugėmis. Kartais pritrūkstu laiko pasivaikščioti“, – atskleidė J. Šachova.

Meldėsi už bendruomenę

„Labai laukiame karantino pabaigos, linksmybių – kaip iš kalėjimo ištrūksime. Juk dabar niekur negali išeiti – tik po kiemą vaikštinėti. Labai sunku vienišiems žmonėms, į depresiją kaip į duobę krenta. Ir mane negerumas buvo apėmęs, bet pradėjau gerti vitaminus, tai pasidarė linksmiau, – dėstė našlė Mylė Pryšmontienė iš Venckų. – Aš turiu draugių, giminių – daug kalbuosi su jais telefonu, betgi nepalyginsi gyvo susitikimo ir pokalbio.“

Laimė, čia pat sūnus su šeima gyvena, tai bent iš tolo gali pasimatyti. Ir bendruomenė tvirta kaip kumštis, į jos veiklą ir jauni žmonės įsijungę. „Per Užgavėnes stoviu kieme ir girdžiu: kažkas taip gražiai muša būgną, tokiu gražiu ritmu, kad nors šok, – kalbėjo 80-uosius skaičiuojanti venckiškė. – Pasirodo, tai bendruomenės sumanymas pasiųsti persirengėlius mus aplankyti ir nuotaiką pataisyti. Jie kiekvienam paliko po „barankėlę“, o mes pinigėlių įdėjome.“

O ką su tais pinigėliais daryti? Venckiškiai nusprendė, kad geriausia Mišias užsakyti už savo kaimo žmones. Taigi vieną pavakarę M. Pryšmontienė su septyniais savo kaimynais, taip pat senjorais, nuvyko į Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. „Pirmą kartą po 4 mėnesių… Bet kur neatsisėsi – vietos pažymėtos, nurodyta, kur sėsti. Ir tik 18 žmonių su kunigu gali dalyvauti pamaldose, – atskleidė M. Prišmontienė. – Kunigėlis už bendruomenę Mišias aukojo, meldėmės už gyvus ir mirusius venckiškius. Širdis atsigavo… Grįžau namo energingesnė. Dėkojame savo įstabiai seniūnaitei Aušrai, kad mus suburia.“

Išsigelbėjimas – skiepai

„Nebesugaudau savo laiko, – juokėsi neseniai 73-iojo gimtadienio sulaukusi priekuliškė Violeta Banevičienė ir pridūrė: – Nevadinkit manęs senjore – aš esu pensininkė.“

Tačiau ji kasdien keliauja į Priekulės Ievos Simonaitytės gimnaziją, kurios aplinka, augalais rūpinasi. Anot jos, tai svarbus, užvedantis ritualas, motyvacija pasitempti, susitvarkyti. „Patalpose yra daug gėlių – reikia prižiūrėti, laistyti, tręšti. Be to, auginu daigus, kad pavasarį papildyčiau gėlynus. Niekas neliepia to daryti, bet man patinka“, – prisipažino Violeta.

Priekuliškė patikino, jog karantinas jos gyvenimo neapvertė aukštyn kojom. Gyvena viena, bet vieniša nesijaučia. „Aš mėgstu vienatvę – pabūti su savimi, – atskleidė pašnekovė. – Suprantu, kad reikia saugotis koronos ir tai darau. Džiaugiuosi sulaukusi pirmojo skiepo, tikiu, kad jie mus išgelbės, ir pykstu ant tų, kurie dedasi „išmintingesni“ už kitus bandydami neigti mokslininkų teiginius.“

Violeta neslėpė, jog kartais aplanko blogos mintys, tada išeina pasivaikščioti. Nužingsniuoja 4 kilometrus į Derceklių turgų, nusiperka saulėgrąžų paukšteliams ir grįžta. „Savo kieme lesinu sparnuočius – nuo rudens prisipratinau. Tiek įvairiausių suskrenda – grožiuosi pro langą“, – sakė pašnekovė.

Tačiau V. Banevičienė prisipažino, jog dėl karantino šią žiemą negalėjo aplankyti savo dukros ir sūnaus šeimų, įsikūrusių Vokietijoje ir Anglijoje.Važiuodavo kasmet, praleisdavo nemažai laiko, pramogaudavo, kitas šalis aplankydavo. Bet dėl to nesielvartaujanti – šiuolaikinės technologijos padeda palaikyti ryšius su vaikais. „Aš jaučiuosi gerai“, – šypsojosi pašnekovė.

Virginija LAPIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.