Karštos savaitėlės viražai

Ši karšta savaitė kupina politinių visuomeninių įvykių, kurie užgožia pirmųjų braškių skonį ir pokarantininių atostogautojų džiaugsmus. Anksčiau vasarą įprastai šiek tiek sulėtėdavo gyvenimo tempas, o negatyvių žinių srautus žiniasklaidoje keisdavo malonūs pasakojimai apie keliones ar įdomius, atpalaiduojančius renginius. Tačiau pirmosios birželio dienos, atrodo, nežada tos ilgai lauktos pokarantininės ramybės ir santarvės.

Pirmadienis abiturientams išaušo kartu su valstybiniu lietuvių kalbos egzaminu. Dar dvyliktokai tebesuko galvas, kaip kūrybiškai įveikti temas, o jau pasipylė įvairiausių ekspertų vertinimai, esą temos nei šiokios, nei tokios, neapgalvotos, netikėtos ir t. t. Įprastos dejonės kiekvienais metais. Patys abiturientai sriūbauja mažiausiai: po egzamino bent jau „Bangos“ pakalbintieji dvyliktokai nusivylimo ženklų nerodė – priešingai – jautėsi įveikę svarbų egzaminą ir gebėję atskleisti temų esmę.

Antradienį tradicinį metinį pranešimą Seime skaitė Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Kaip ir abiturientams dar nespėjus parašyti rašinio, taip ir šalies vadovui dar nespėjus ištarti paskutinio pranešimo žodžio, pasipylė vertinimai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. Politologai, Seimo nariai, žurnalistai ir t. t. tarsi lenktyniaudami, tarsi bijodami, kad nesuspės pirmi mesti akmenį, plyšavo savąja kritika: demagogas, kalba nesisieja su realybe, Daukanto dvaro Vingių Jonis ir t. t. Ką mes galime kalbėti apie patyčių stabdymą, toleranciją, atjautą vieni kitiems, kad net savo demokratinės šalies vadovą vanojame kaip kokį mužiką? Ach, o prieš kelerius metus, kai G. Nausėda dar nebuvo pasiekęs prezidento olimpo, jį graibstyte graibstė televizijos, portalai, laikraščiai. Žiniose, laidose jo, kaip pripažinto ekonomisto, nuomonę transliuodavo vos ne kas antrą dieną. Tuomet jis buvo protingas, o dabar viešojoje erdvėje sukurtas stereotipas, kad tik aukštas ir gražus? Chm… keičias spalvos margo svieto?..

Tačiau prisipažinkime: esame antraščių vergai, turiniu nesidomime, keletas raktinių žodžių, ir patys sriūbaujame tais pačiais brukamais vertinimais, nevengiame sodrių epitetų apibūdindami nepatikusį žmogų, kolegą, kaimyną, o tuo labiau politiką.

Šalies vadovą, o ir anksčiau buvusius jo pirmtakus yra už ką kritikuoti ir ką prikišti. Jei sudėtume įvairias jų savybes, gal ir gautume idealą, mums visiems įtinkantį. Tačiau tada, kai darbas pasiseka, o Prezidento kalba buvo tikrai pavykusi, apgalvota, kritiška, o tuo pačiu ir neužgauli, aptartos ir įvertintos nūdienos Lietuvos ir užsienio politikos realijos, karantino laikotarpio iššūkiai, nepamirštos socialinės grupės ir pateiktos gairės, kaip gerinti jų padėtį, ypač labiausiai pažeidžiamųjų.

Pirmąkart šalies vadovo kalboje tiek daug dėmesio buvo skiriama savivaldai, kuriai teko neregėtos pandemijos ir su ja susijusių sunkumų įveikimo našta. „Per pastaruosius metus pamatėme, kaip lyderystė iš ministerijų kabinetų perėjo į savivaldą. Jos ėmėsi tie, kurie kasdien mato žmonių poreikius ir geba į juos atsiliepti nelaukdami nurodymų. Tie, kas nebijo prisiimti atsakomybės. Nuo neįprastų verslo skatinimo idėjų, garsinusių Lietuvą pasaulyje, iki vakcinavimo registracijos sistemos – visa tai buvo inicijuota savivaldos žmonių, kuriems taip pat noriu nuoširdžiai padėkoti“, – ar tai ne geriausias moralinis atlygis iš Prezidento lūpų savivaldoje dirbantiems žmonėms? Kada esate tokią padėką girdėję? Be to, šalies vadovas atkreipė dėmesį, kad „viena įsisenėjusių mūsų „skolų“ yra stiprinti Lietuvos savivaldą. Pernelyg ilgai laikėme ją podukros vietoje tiek savo dėmesiu, tiek finansiniais ištekliais. Galiausiai supratome, kad, būdama arčiausiai žmonių, ji gali geriausiai atliepti jų poreikius.“

Beatodairiškai kritikuodami dar vis negebame įsisąmoninti, kad Prezidento kalba – tai ne administratoriaus ataskaita. Tai – strateginių krypčių įvertinimas ir ateities gairės, kurios ir buvo nubrėžtos, jis akcentavo tris svarbius dalykus. Prezidentas siūlė nebijoti žmonių nuomonės, kurią jie galėtų reikšti referendumuose; užtikrinti Lietuvos žmonėms galimybę ir toliau tiesiogiai rinkti merus. Prezidentas paskatino pasitikėti Lietuvos ateitimi – jaunimu ir leisti kandidatuoti į Seimą nuo 21-erių metų amžiaus.

Įprasta mūsuose yra, kad dažniausiai bet kokį įvykį, bet kokią veiklą ar darbą aršiausiai kritikuoja tie, kurie menkiausiai susipažinę, įsigilinę. Kiek įvairiausių komentatorių klausėsi ar skaitė Prezidento pranešimą? Nuspėti ne taip jau sunku.

Šios savaitės trečiadienis ir ketvirtadienis mums pažėrė ir naujų skandalų. Seimo nariai neužleidžia pozicijų: „smagūs“ ir jaunikio Ž. Pavilionio, ir teisuolio D. Puidoko nuotykiai dar ilgai maitins žiniasklaidos antraštes.

Vilija BUTKUVIENĖ

„Bangos“ redaktorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių