Kelionės atgaivina norą viskam, kas įdomu
Prisimenu save mažą, šviesių plaukų ir ryškių mėlynų akių, nuolat besišypsantį. Tačiau labiausiai atsimenu savo fantazijas vaikystėje, kai norėdavau vis kažkur išvažiuoti. Lenkija, Liepoja ir Talinas žemėlapyje man atrodė labai didelis ir platus pasaulis. O kaip praleisdavau vasaras Suvalkijoje, tai stovėdavau į Lenkijos pusę ir vardindavau visas šalis, kurias dar žinau.
Vidinis vaikas mumyse
Labai šiltas prisiminimas apie save, tik juokinga, kad dabar suprantu, jog ten, kur galvojau yra Lenkija, tai žiūrėdavau visiškai ne į tą pusę. Tačiau geografijos pamokose mokytis žemėlapį ir įsiminti, kur yra kalnai, upės, įlankos, sąsiauriai ir objektai, man buvo pats maloniausias dalykas, kurį galėdavo užduoti mokytoja išmokti namuose.
Man atrodo, kad naudinga prisiminti savo vaikystę ir pabandyti apibūdinti, koks buvote, ką mėgote veikti, kas sekėsi labiausiai. Augant mūsų asmenybė apsivelia voratinkliais, įvairiais ribojančiais įsitikinimais, netinkamu auklėjimu ar tiesiog gyvenimo negandomis. Ir ta mūsų dalis, kuri psichologijoje vadinama vidiniu vaiku, nugrimzta į užmarštį, nutraukiamas kontaktas, kuris yra svarbus ir gali atnešti daug naudingos informacijos apie mus pačius.
Tikėtina, kad mano vidinis vaikas ir dabar išlikęs, kuriam viskas įdomu, visur nori važiuoti, viską pamatyti, tik jis prislopintas. Būtų jam įdomu ir į tą Liepoją nuvykti, ir į Suvalkus. Nesvarbu kur, svarbu važiuoti. Nors tikrai prioritetu laikau gamtos grožybes, o ne žmonių pastatytą betoną, kurį dar vadiname miestais. Į Taliną išvykau neplanuotai ir netikėtai. Nors balsas viduje iš apraizgytos voratinkliais dalies viliojo likti namuose, nes kam ten važiuoti. Jau tiek kartų buvęs, net neverta. Vėliau vis tiek pagalvojau, jog turiu važiuoti ir net nesvarstyti. Juokiausi iš tų, kuriems įspūdžių pakanka pažiūrėjus televizorių, tai gal pats noriu tokiu tapti?
Įkvėpkite šiaurės oro
Nieko nėra geriau negu aplankyti miestą su tuo, kuris ten gyvena ir puikiai pažįsta visas vietoves. Tada dėl daug dalykų nereikia sukti galvos ir gali labiau atsipalaiduoti ir vaikščioti sau ramiai. Nuoširdžiai siūlau nuvykus į Estijos sostinę pasivaikščioti pajūrio pakrante, kuri yra mieste! Man ten toks grynas oras, vėjas nuolat užpučia. Jeigu dar yra galimybė, išsinuomoti paspirtukus ar dviračius, siūlyčiau šį variantą taip pat. Praėjusią vasarą aš ten važinėjausi paspirtuku, man taip patiko, net ir dabar norėčiau tai pakartoti.
Kai jau vaikščiosite pakrante ir kvėpuosite šiaurės vėju, netoli pajūrio kranto yra kitas objektas, kuris man patinka. Tai Kadriorgo rūmai ir parkas. Jame irgi teko pralėkti su paspirtuku, o šį kartą – pasivaikščioti. Akivaizdu, kad parkas yra labai mėgstamas vietinių gyventojų: šeimininkai vedžioja savo augintinius, daug sportuojančių, praeinančių menininkų, kurie iš pirmo žvilgsnio bent jau taip atrodo, o kiti, radę atokią vietą, kažką rašo į sąsiuvinį arba skaito knygą. Tame parke dar rasite įkurtą japonišką sodą, kurį tiesiog privaloma aplankyti.
Na, ir jeigu jūs bent šiek tiek dar jaučiate tuos savo vidinius vaikus, kurie nori pasijausti ant pasaulio krašto, tai siūlyčiau nuvažiuoti į Paldiskio miestelį ant skardžio. Šis objektas yra nutolęs nuo Talino apie 50 km, bet tikrai verta nuvykti, pasėdėti ant skardžio, pakvėpuoti, galima pakilti į švyturį.
Pasilepinimo atradimai
Geriausias potyris, kai leidi sau pasilepinti ir nueini į SPA. Vienas iš atradimų – tai pasirinkti viešbučio baseiną, kuris turėtų pirtis, nes tikėtina, kad nebus daug žmonių. Taip ir nutiko, kad žmonių tikrai nebuvo daug, kas man yra labai svarbu. Jeigu dar grįšiu į Taliną, tai tempsiu visus grįžti atgal ir tikėtis to paties, pasijausti iš naujo lyg viskas priklausytų man. Nors pradžioje ir niurzgėjau, jutau įsitempusį kūną, bet man pasakė: atsipalaiduok, plūduriuoji baseine po atviru dangum, žmonių nėra, ko dar gali trūkti?
Tad galų gale po pirties, ledinio vandens apsiliejimo aš jau plūduriavau visiškai atsipalaidavęs ir pažadinęs vidinį vaiką, kuris turškenosi vandenyje. Dar pagalvojau, kaip gerai, nes pajutau, kad ilgą laiką mano kūnas nebuvo iš tiesų atsipalaidavęs ir kamavo tik nuolatinės mintys, kad kažko vis nepadariau, nespėjau. Tačiau bent tas porą valandų mintys buvo visiškai išnykusios ir nebejutau įtampos kūne.
Redaguoju tekstą ir suprantu, kad ruduo jau įsibėgėjo, o beveik visos mano siūlomos veiklos Taline skirtos tik vasarai! Tikrai nesakysiu, kad nėra blogo oro, o yra tik bloga apranga. Kai lauke stipriai šalta, man nesinori niekur vaikščioti, niekur keliauti netraukia, o tik šiltai gulėti susisukus į kamuoliuką ir skaityti arba žiūrėti filmus. Arba stebėti, kaip už lango šalta, o namuose šilta ir tuo mėgautis.
Danielius EINIKIS
