Kelvėtiškiai globojamų vaikų sielas gydo meile ir gerumu

Kelvėtų kaime Veiviržėnų seniūnijoje įsikūrusių Birutės ir Audriaus Lapų dvi dukros ir sūnus gyvena savarankiškai, tačiau jų namuose – kūdikio krykštavimas, vaikų klegesys. Pusamžiai sutuoktiniai priėmė iššūkį: globoja 4 tėvų globos netekusius vaikus. Jie čia rado užuovėją, tėvišką meilę ir supratingumą.

Dukra Amerikoje įveikė ligą

Birutė ir Audrius Lapai visiems sako turintys 7 vaikus. Trys jau savarankiški, o 4 dar augina. „Jie visi mūsų, labai juos mylime“, – šypsojosi Birutė.

Vyriausioji Lapų dukra Monika, baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą, ištekėjo už ūkininko ir apsigyveno Kretingos rajone. Jaunesnioji Milda 8 metus gyvena Amerikoje. Septyniolikmetei susirgus onkologine liga, tėvai pasirūpino, kad ji gydytųsi ten. Mildą priėmė Filadelfijoje gyvenanti Audriaus brolio šeima. Šios globojama mergina gydėsi – ją sėkmingai operavo amerikiečiai medikai. Dabar Milda sveika ir laiminga. Baigusi vidurinę mokyklą, Detroite apsigyveno pas dėdės šeimos draugus. Išmokusi virėjos specialybės, dirba viename restorane vyriausiąja virėja. Šiuo metu universitete studijuoja maisto gamybos technologiją ir svajoja grįžti į Lietuvą. „Milda labai ilgisi namų, artimųjų. Baigusi mokslus, norėtų grįžti visam laikui, – kalbėjo Lapai. – Šiemet atvyks, bet kaip Lietuva priims, taip ir nuspręs: likti ar ne.“

Jaunėlis Lapų sūnus Tadas gyvena tėvų namuose, bet kasdien važinėja į darbą uostamiestyje. Jis – didžiausias pagalbininkas tėvų ūkyje.

Vadina tėčiu ir mama

Lapai ryžosi savo meile ir gerumu apgaubti tėvų globos netekusius vaikus. Birutė itin jautri jų likimui, nes dešimtmetė pati liko be tėvelio. „Kai jis mirė, sesutei tebuvo ketveri. Mama viena užaugino mus, 4 vaikus“, – tyliai ištarė moteris.

Ji neslėpė, jog dėl globos apsispręsti padėjo ir tai, kad dukrą Mildą Amerikoje globoja geradariai – svetimi žmonės. „Bet jeigu Audrius nemylėtų vaikų, nebūčiau galėjusi priimti“, – sakė 4 vaikų globėja.

Dešimtmetis Edvinas Lapų šeimoje apsigyveno prieš 6 metus. Giminaitė, dirbusi vaikų globos namuose, paprašė priimti berniuką per vasaros atostogas. Jis „atostogauja“ iki šiol. Tuomet vienturtis sūnus Tadas jį priėmė kaip savo brolį.

Birutė ir Audrius Gargždų socialinių paslaugų centre baigė globėjų kursus. „Labai naudingi, nors iš pradžių piktinomės: argi užauginę savo vaikus, nemokėsime auginti svetimų? Bet, pasirodo, nežinojome, kaip gerai juose pasimokyti. Sužinojome tai, ko nebuvome girdėję augindami savo vaikus. Trys valandos prabėgdavo tarsi akimirksnis. Dalijomės savo patirtimi, vargais ir džiaugsmais“, – pasakojo B. Lapienė. Audrius pridūrė: „Jeigu kursus lankytų ir kiti tėvai, vaikai būtų auklėjami kitaip, nebebūtų problemų santykiuose tarp tėvų ir vaikų, probleminio vaikų elgesio. Visuomenė būtų laimingesnė.“

Prieš metus Lapai ryžosi globoti penkiametį Eriką. O sausį jų šeima pagausėjo dar dviem: apsigyveno septyniolikmetė Monika su kelių dienų naujagime dukrele Andželina. „Kai paprašė priimti, nesvarstėme ir negalvojome – paauglė su kūdikiu juk neturėjo kur prisiglausti. Ryžomės išmokyti ją gyvenimo patirties“, – kalbėjo B. Lapienė. Dabar Lapų šeimoje dvi Monikos: didžioji ir mažoji.

Tėvų globos netekę vaikai surado naują šeimą ir tėvišką meilę. Globėjus jie vadina tėčiu ir mama. „Bet jie visi myli ir savo biologinius tėvus“, – akcentavo Birutė.

Lepina ir ugdo pareigingumą

Didžiąją savaitę Lapų namai kvepėjo duona ir pyragais. Monika, globėjos pamokyta, iškepė skaniausią pyragą. „Aš nagų neprikišau, tik orkaitę įjungiau“, – linksmai ištarė Birutė. „O juk čia nieko sudėtingo: reikia miltų, pieno, kiaušinių“, – vardijo Monika.

Tuo metu jos 3 mėnesių dukrelę Andželiną prižiūrėjo Edvinas, kartais pribėgdavo nenustygstantis Erikas. Berniukas prisipažino, kad labai nori į mokyklą, nes trokšta mokytis, bet negali eiti – atostogos. Birutė pasakojo, jog šešiametis Erikas jau išmokęs skaityti, labai mėgsta knygeles. Anksčiau tekdavo jai skaityti.

Apsigyvenus Monikai su mažyle, Erikas, buvęs šeimoje mažiausias, nusiminė, nusprendęs, kad jam sumažėjo dėmesio. Tačiau globėjai įtikino, jog visus vaikus myli.

„Mūsų mažylė protinga, gydytoja pediatrė sakė, kad savo vystymusi pralenkusi bendraamžius“, – džiaugėsi globėja. Lapai ją vadina pirmąja anūkėle – biologiniai vaikai atžalų dar nesusilaukė.

B. Lapienė, turinti pedagoginį išsilavinimą, moko Moniką buities įgūdžių, prižiūrėti dukrelę. O ji priima patarimus, pamokymus, myli savo dukrelę. „Mokiau sriubą išvirti iš kirvio koto“, – juokavo globėja. Ji džiaugėsi, kad Monika išmoko kepti mielinį pyragą. Iškepusi nuvežė į Lapių pagrindinę mokyklą, kur laikė egzaminą. Dešimtokei paskirtas namų mokymas. Baigusi pagrindinę mokyklą, svajoja mokytis ir tapti virėja.

Globėja patikino, jog ir kitus vaikus stengiasi išmokyti visko, ko reikia gyvenime. Myli, lepina, bet ir ugdo pareigingumą. „Kartu su Eriku einame į tvartą pagirdyti veršelio, jį paglostyti. Abu su Monika pašeria triušius, nors jų kol kas tik du, palesina vištas, surenka kiaušinius“, – dėstė pašnekovė.

Šešiolikmetis Edvinas išmoko vairuoti traktorių, išlaikė vairavimo teises ir padeda Audriui per sėją, šienapjūtę. Gabus vaikinas pats pasirinks savo gyvenimo kelią.

Džiugios akimirkos pakylėja

„Daug dirbti reikia su vaikais: pasakoti, aiškinti, rodyti, tačiau su meile, – kalbėjo B. Lapienė. – Esame 4 kartos: čia gyvena ir mano 86-erių metų mama. Stengiamės ugdyti pagarbą ir mažam, ir senam, ir tėvams, ir likimo broliams.“

Lapai prasitarė, kad ne visi jų aplinkos žmonės palaikė ryžtą tapti globėjais, bet džiaugėsi, kad vaikus myli visi kaimynai.

Audrius neslėpė, jog auginti vaikus – sunkus darbas, reikalaujantis daug kant­rybės. „Tai ne pramoga. Girdėjome, kad turtingieji pasiima vaiką iš globos grupės kaip žaislą. Priperka jam visokių dovanų. Betgi svarbiausia ne tai, o meilė vaikui, gerumas ir nuoširdumas“, – akcentavo globėjai.

Šiuose namuose nėra prabangos, tačiau daug erdvės, yra ką veikti. O sunkumus globėjams atperka džiugios akimirkos. Audriui buvo siurprizas, kai savo 51-ojo gimtadienio rytą kambaryje išvydo širdelės formos plakatą-sveikinimą, kurį per naktį nupiešė Monika ir Edvinas. „Pakylėtas, nustebęs buvau“, – prisipažino vyras, kurį vaikai vadina tėčiu.

Birutė prasitarė, jog važiuodama keliu ir žiūrėdama į namus, mintyse svarsto, kiek čia galėtų priglausti be tėvų globos likusių vaikų. „Bet žmonės nenori, bijo…“ – nelinksmai ištarė ji.