Kiaulių augintojas: ar ūkininkas turi atsiduoti tvartu ir „soliarka“

Kiaulių augintojas V. Gliožeris: „Nebeturiu konkurentų: Žemaitijoje nebėra ūkininko, auginančio daugiau nei 100 kiaulių, išskyrus kompleksus. Ateityje kiaulių laikytojų nebeliks.“

Gribžiniškio Vytauto Gliožerio kiaulių ūkis – vienintelis ne tik Klaipėdos rajone, bet ir Žemaitijoje. Ūkininkas labiausiai bijo ne mėsos kainų svyravimo, kuris versle neišvengiamas, bet afrikinio kiaulių maro. Pagal griežtus reikalavimus įrengtame tvarte riestasnukėms užtikrinta visapusiška gerovė, jos skrupulingai saugomos nuo užkrato. Pernai ūkininkas užaugino ir pardavė daugiau nei 300 mėsinių kiaulių. „Tai ne verslas – gyvenimo būdas“, – patikino Vytautas.


Maro šmėkla nepaleidžia
V. Gliožeris vienas iš pirmųjų Klaipėdos rajone pradėjo ūkininkauti. Nuo mažens svajojęs apie savo sodybą, Gribžinių kaime gavo sklypą, įsikūrė ir pradėjo auginti paršelius. Sekėsi, todėl ūkis plėtėsi. „Kiaulės man labiau patinka nei karvės, jos aristokratiški gyvuliai – neguls į mėšlą – turi atskirą zoną“, – juokavo Vytautas, veterinarijos gydytojas, anuomet dešimtmetį dirbęs karvidžių komplekse Gargždų ūkyje.
V. Gliožeris patenkintas erd­via savo sodybos teritorija, atokiau nuo kaimynų – kiaulių auginimas netrikdo jų. Dabar čia įsikūrę du šeimos ūkiai: ūkininkauja ir sūnus Vytautas, kuris augina mėsines vištas. Tame pačiame tvarte pritaikytose patalpose kriuksi 200 kiaulių ir kudakuoja apie tūkstantis vištų.Vienas kitam padeda, bet pinigus skaičiuoja atskirai.
Tėvas ir sūnus deklaruoja 90 ha žemės – beveik per pusę pasidaliję laukus pašarus užsiaugina patys.
Lankydamasis Švedijoje V. Gliožeris pastebėjo, kad ūkininko sodyboje – du gyvenamieji namai, didesnis ir mažesnis. Pastarajame gyvena jaunas ūkininkas, o pasenus tėvui apsikeičia. Sodyboje Gribžinių kaime irgi dvi trobos, didesnė ir mažesnė. „Dabar aš čia gyvenu, – šypsodamasis Vytautas mostelėjo į erdvesnę. – Sūnus su šeima įsikūręs anoje.“
Ūkininkas atskleidė savo planą pastatyti angarą technikai ir grūdams. Jau iškilo metalinis karkasas – per porą metų buvo sutaupęs pinigų. „Pagal verslo logiką reikėtų skolintis ir pabaigti, bet man didžiausias rūpestis – afrikinis kiaulių maras, kaip šmėkla, bet kada galinti prispausti. Ant trumpo pavadėlio jis mane laiko“, – šyptelėjo ūkininkas. Kiaulidė kaip tvirtovė – joks pašalinis neįžengia. Čia uždaras ciklas – nuo paršavedžių iki mėsinių kiaulių, o tai sumažina infekcijos grėsmę. „Nevartoju jokių antibiotikų, nevakcinuoju“, – patikino pašnekovas.

V. Gliožeris šalia savo sodybos erdviame aptvare augina danielius. Jais gali grožėtis ne tik šeimininkai, bet ir svečiai.

Tiesiai iš augintojo – pigiau
V. Gliožerio ūkyje užaugintas kiaules perka gyventojai – rek­lama sklinda iš lūpų į lūpas. „Konkurentų nebeturiu – visoje Žemaitijoje nebėra komercinio ūkio, kuriame būtų auginama daugiau nei 100 kiaulių, išskyrus kompleksus“, – šypsojosi Vytautas.
Kiaulidžių kompleksuose auginama tūkstančiai riestasnukių. V. Gliožeris prasitarė patyręs, jog prieš dešimtmetį į Lietuvą iš Baltarusijos šernams atnešus afrikinį kiaulių marą siekta visus smulkiuosius ūkius sunaikinti. „Nėra kiaulių – nėra problemos. Ūkininkams siūlė keisti veiklos sritį – auginti ožkas ar triušius, betgi ne taip lengva persiorientuoti“, – kalbėjo kiaulių ūkio savininkas.
Pasak V. Gliožerio, Lietuvoje pieno perteklius, o kiaulių neužauginama tiek, kiek reikia – iš Lenkijos atsivežama ir legaliai, ir kontrabanda atkeliauja. „Tai ypač akivaizdu buvo per pandemiją uždarius įvažiavimą į Lenkiją. Kaip pabrango kiauliena! Nespėjau atsakinėti į telefono skambučius“, – dėstė ūkininkas. Jo teigimu, pirkdamas kiaulę žmogus ne tik gauna kokybišką mėsą, bet ir sutaupo 100 eurų nei po gabalėlį pirkdamas turguje ar parduotuvėje. „Štai kaip veikia trumpoji maisto grandinė nuo gamintojo iki vartotojo“, – šypsojosi pašnekovas.
Pernai šis ūkininkas užaugino ir realizavo 300 kiaulių. „Auginame ekstensyviai – iki 130–150 kg užauga vidutiniškai per 8 mėnesius, užtenka, kad per parą priaugtų po 700–800 gramų,– patikino pašnekovas. – Šeriame savo ūkyje užaugintais pašarais: reikia ne tik grūdų – ir pupų, ir žirnių, kuo daugiau skirtingų rūšių miltų. Atvykęs mobilus malūnas juos sumala.“
Savo užaugintus grūdus jis parduoda įmonėms, nes kol kas neturi sandėlio. „Po to perkame iš ūkininkų, kurie juos turi. Praėjusį rudenį grūdus pardavėme brangiau, o dabar perkame pigiau, – atskleidė ūkininkas. – Bet, prasidėjus karui Ukrainoje, per naktį pašoko grūdų kainos, todėl buvo sudėtinga.“
Ne kiauliškoje aplinkoje auga
Aplinkiniai stebisi, kad ūkininkas vienas prižiūri tokį kiaulių ūkį. „Nieko nesamdau, – patikino V. Gliožeris. – Paprasta dirbti, nes tvarte įrengtos automatinės šėryklos ir girdyklos, apšiltintas vandens rezervuaras – atsuki ir pribėga vandens. Ryte padaliji pašarą – miltų mišinį, iššluoji takus, vakare ateini pasižiūrėti, kas dedasi kiaulidėje.“
Beje, patalpos įrengtos pagal visus gyvūnų laikymo gerovės reikalavimus: ventiliacijos sistema, skysto mėšlo šalinimas. „Puikios sąlygos kiaulėms, gera jų priežiūra – gyvena geriau nei kai kurie žmonės. Paršeliai rausvi, švarutėliai, nors į lovą guldyk“, – šmaikštavo ūkininkas.
Nedideliame kiaulių ūkyje dažnai lankosi tikrintojai, stebintys, kokiomis sąlygomis auginamos kiaulės. Jų pateikti klausimai apie gyvūnų gerovę prajuokina ūkininką, pavyzdžiui, ar prieš paršiavimąsi kiaulę numaudo.
Ūkininkams griežti veterinarijos reikalavimai. Kad į tvartą nepatektų afrikinio kiaulių maro užkratas, tveria tvoras, intensyviai dezinfekuoja. „Ligą platina šernai, o medžiotojai šiuos miškuose augina – pasistato stebėjimo bokštelius, šeria ir niekas jų nestabdo, – nepatenkintas kalbėjo V. Gliožeris. – Prieš pusantrų metų Vokietijoje, kuri daugiausia Europoje užaugina kiaulių Kinijai, šernai išplatino afrikinį marą – ši uždraudė įvežti kiaulieną. Tada prasidėjo krizė ir Lietuvoje – kiaulių augintojai prašė juos paremti. Buvo peraugusių ir mano ūkyje.“
Prasidėjus karui Ukrainoje išsigandę žmonės pirko ne tik druską, tualetinį popierių ir kruopas, bet ir mėsos atsargomis rūpinosi – išsivežė visas šiame ūkyje užaugintas kiaules. „Kaina sutartinė, visiems įkandama“, – šypsojosi ūkininkas.
Stebina požiūris
Vytautas negali pamiršti, kokie sunkūs buvę pirmieji ūkininkavimo metai. „Visiems – ne tik man, – patikino paš­nekovas. – Kaip į pavargėlius į mus visi žiūrėjo – negalėjai išsimokėtinai kompiuterio ar kito brangesnio daikto nusipirkti.“ Bet prasigyveno, prakuto. Įsigijo technikos, šiuolaikišką kiaulidę įrengė – ir riestasnukės nebe kiauliškai gyvena. Anot V. Gliožerio, dirbdamas žmogus nebankrutuoja, tik aferistams taip nutinka. „Per 30 metų aš turėjau tik 4 laisvadienius, kai į Londoną važiavau aplankyti vyresnįjį sūnų, – dėstė ūkininkas. – Užsidirbu sau algą – man užtenka. Nieko nesamdau, kreditų neturiu. Tai ne verslas, o pomėgis.“
Tačiau ūkininkas pastebėjo griežtą aplinkinių gyventojų kontrolę: lauke pamatę srutovežį su purkštuvu, iš karto fotografuoja, filmuoja ir netrukus savo ūkyje sulaukia augalų apsaugos inspektorių. „Viską privalai daryti pagal įstatymą“, – šyptelėjo pašnekovas.
Jis stebėjosi ir kitu požiūriu. „Sekmadienį po Mišių pas mane atvažiavęs žmogus klausia, kodėl nedirbu? Sakau, juk šventadienis – ir aš švęsti turiu. O jis atšauna, kad ūkininkas turi dirbti, – šypsojosi ūkininkas. – Atėjau į renginį kostiumu apsirengęs, pasikvėpinęs, tai viena ponia ir sako: „Tu skaniai kvepi.“ Nejaugi ūkininkas turi atsiduoti tvartu ir „soliarka“?

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjos Aurelijos Latakienės teigimu, 2023 m. sausio 1 d. Klaipėdos rajone registruoti 135 kiaulių laikytojai arba 40 mažiau nei prieš metus. Tačiau kiaulių nesumažėjo – 10 724, o anksčiau buvo 10 648.


Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių