Kiekvienas žmogus – kūrėjas, tik reikia postūmio
D. Miškinienė: „Ateiname į žemę ir išeiname, bet privalome ją palikti gražesnę. Vieni tai daro chaotiškai, kiti – kryptingai.“
Buvusi kraštovaizdžio architektė Danutė Miškinienė, visą gyvenimą projektavusi ir įgyvendinusi kraštotvarkos darbus, kuriasi Gargždų pašonėje. Sodybos teritorijoje žaliuoja daugybė augalų, skirtų aplinkai formuoti ir savo džiaugsmui. Ji negaili profesionalių patarimų, kaip sukurti jaukumą. „Mes ateiname į žemę ir išeiname, bet privalome palikti gražesnę“, – akcentavo D. Miškinienė.
Piktavaliai nesugniuždė
Prieš 4 metus įgijusi nuosavybės teisę į žemės sklypą netoli Gargždų pramonės rajono, D. Miškinienė kuria savo sodybą ir augina želdinius. „Visą gyvenimą dirbusi kitiems, labai laukiau pensijos, kad galėčiau atiduoti duoklę savo šeimai, anūkams“, – kalbėjo buvusi kraštovaizdžio architektė.
Ruošdama projektinę dokumentaciją ūkininko sodybai, pradėjo sodinti dengiamuosius želdinius, kurių daugumą sunaikino piktavaliai. „Bet žemaitiškas charakteris man neleido sėdėti sudėjus rankas“, – šypsojosi Danutė.
Turėdama patirties aplinkotvarkos srityje, D. Miškinienė žino, ko reikia jos formavimui, todėl savo sklype augina nemažai tam reikalingų augalų. Dalis iškeliaus ir į kitas sodybas. D. Miškinienė daugina tujas, kukmedžius, įvairias kadagių formas, hortenzijas, rododendrus ir azalijas, iš sėklų augina juodąsias pušis.
Rododendras – tinginių augalas
Žmonės dažnai prašo patarimų, kaip tvarkyti aplinką.
„Nerašyta taisyklė: reikia vadovautis senojo, tradicinio kraštovaizdžio verte ir kultūra, – akcentavo D. Miškinienė. – Visas grožis – „spakainume“: kuo mažiau margumo. Augalų dėmės – spalviniai sprendimai turi būti gerai apgalvoti, gerai parinktos augalų rūšys. Juk labai svarbu, kad jie būtų tinkami augti mūsų sąlygomis. Augalas turi tarnauti man, o ne aš jam. Jis turi būti atsparus šalčiams, kad nereikėtų dengti.“
Pajūrio zonoje dideliuose plotuose sulaikyti vyraujančius vėjus labai tinka juodoji pušis – ji ne tik graži, greitai auganti. Čia puikiai jaučiasi rododendrai ir azalijos. „Latviai rododendrus pamilo prieš 40 metų – visas pajūris pilnas šių augalų, o mes atsiliekam, – kalbėjo kraštovaizdžio specialistė. – Norvegijoje atšiauresnis klimatas, bet visuomeninės paskirties želdynuose rododendras – vyraujantis augalas. Tai prestižinis augalas, žiemą vasarą nemetantis lapų.“ Anot jos, tai tinginių augalas: pasodini į durpes, pavasarį patręši ir pamiršti.
Nesusirgti „akmenlige“
Pasak D. Miškinienės, per visą žmonijos istoriją pažangiosios jėgos siekė šalia savęs atkurti gamtą. Ji apgailestavo, jog pastaraisiais metais visur jaučiama „akmenligė“. „Ja sergančiųjų nemažai. Akmuo – statybinė medžiaga, turinti atlikti savo funkciją: laikyti, sustiprinti ir panašiai. Dabartiniuose želdynuose kuriama iš inertinių medžiagų: asfalto, betono, akmenų. Augalai – antraeiliai, – kalbėjo pašnekovė. – Kuriant aplinką, reikia kuo daugiau daugiamečių augalų, iš kurių formuojamos erdvės. Tik augalai suteikia jaukumo – iš jų galima sukurti jaukumo ir privatumo oazes.“
D. Miškinienės nuomone, pastaraisiais dešimtmečiais suprastėjo aplinka. „Reikėtų žmones šviesti, mokyti kursuose, nuvežti į vietą ir paaiškinti, kaip tvarkyti aplinką“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji pastebėjo, jog pastaruoju metu kraštotvarkos specialistai serga ambicijų liga: kartais patarimą priima kaip įžeidimą.
Pasak D. Miškinienės, kiekvienas žmogus iš prigimties kūrėjas, tik reikia postūmio ir šiek tiek žinių.
