Klaidi pėda auksoriškio nepaklaidino
Kazimieras Jocys su žmona Birute Aniceta užaugino 5 vaikus, susilaukė 10 anūkų ir 4 proanūkių. Garbios sukakties proga savo kraštietį pasveikino Endriejavo seniūnijos seniūnė L. Šunokienė bei endriejaviškis pedagogas, rašytojas A. Žemgulys. Kartu su jais tėčio sukaktimi pasidžiaugė vidurinėlis sūnus Virginijus Jocys (iš kairės).
Vienas iš vyriausių Auksoro kaimo senbuvių Kazimieras Jocys balandžio 22 d. sulaukė 90-ojo gimtadienio. Ši sukaktis jaukiam susitikimui subūrė jubiliato vaikus su šeimomis, iš tolimiausių užsienių parvedė anūkus, išsiilgusius, nesimačiusius daug metų. Brangaus susibūrimo šiluma skleidėsi Ginduliuose, dukros Meilės sodyboje, kur dienas leidžia Kazimieras su žmona. Garbios sukakties proga savo kraštietį pasveikino Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė bei endriejaviškis pedagogas, rašytojas Antanas Žemgulys.
Apie žemaičio gyvenimo brydę
Tėvelio 90-osios gimimo sukakties proga sūnus, profesionalus istorikas ir etninės kultūros žinovas, Virginijus Jocys savo artimiesiems išleido proginį leidinėlį – naminę knygą „Gyvenimo brydė per auksinę rasą, Žemaičių plentu, pro Birutės sodą, prie Lokystos, greta sargvietės, link šišioniškių klaidžių pėdų prie Baltijos…“ Šiuo pavadinimu jis metaforiškai akcentavo savo tėvelio Kazimiero Jocio svarbiausius gyvenimo etapus. Ant viršelių – jubiliato ir jo žmonos Birutės Anicetos Jocienės portretai, kuriuos nutapė iš Endriejavo krašto kilęs dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis. Lietuvos valsčių monografijas leidžiantis (išleido ir Endriejavo) Virginijus į šią naminę knygelę sudėjo istorinės medžiagos apie savo prosenelių kraštą, giminę net iš XIX amžiaus. „Endriejavo kraštas, Auksoro kaimas, kur gimė ir užaugo mano tėvelis, – paslaptingas, brangus, – sakė Virginijus. – Kunigaikščių Oginskių valdose buvusio kaimo pavadinimas buvo iškraipomas: Auksoros, Auksoriai.“ Sovietmečiu po melioracijos vajaus nedaug sodybų čia beliko – išnyko ir Jocių gyvenimo žymės.
Leidinėlyje įamžinta žemaičio K. Jocio gyvenimo brydė – ir dedikacija Žemaitijos metams.
Sentimentai gimtinei
K. Jocys savo vaikams pasakojo, kad jo tėvo Jono tėviškė buvo Kiaulakių kaime. Onai ir Jonui Jociams gimė dešimt vaikų. Dramatiškų įvykių giminėje netrūko – vieni žuvo tragiškai, kiti savo mirtimi. Iš dešimties vaikų palikuonių susilaukė tik šeši. Iš visų brolių ir seserų gyvas tebėra Kazimieras, sulaukęs 90-mečio. Virginijus spėja, kad jis esąs vyriausias Auksoro kaimo senbuvis.
Jaunystėje K. Jociui iš gimtojo kaimo išvykus ieškoti laimės uostamiestin su Endriejavo kraštu jo dvasinis ryšys nenutrūko. Iš gausios giminės kilęs Kazimieras su savo vaikais dažnai čia apsilankydavo svarbių švenčių proga, talkindavo giminaičiams žemės ūkio darbuose. „Jis neslėpdavo sentimentų gimtinei: važiuodamas su mumis Žemaičių plentu pro Endriejavą sakydavęs, jog tai didžiausias ir gražiausias miestas“, – šypsodamasis prisiminė sukaktuvininko vidurinėlis sūnus Virginijus Jocys. Jis dirba „Versmės“ leidykloje vyriausiuoju redaktoriumi. Anksčiau buvęs Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, o dabar jos narys. Be to, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos tarybos narys bei Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas.
Pasak V. Jocio, tėvelis pažinojo kaimynystėje gyvenusį ūkininkų Turauskų sūnų Edvardą, iškilią asmenybę, žinomą tarpukario Lietuvos politiką, ambasadorių, taip pat auksoriškį Praną Ašmontą – profesoriaus fiziko Stepono Ašmonto tėvelį. Jis bendravo su Antanu Ruškiu, bičiuliavosi su kaimynais ir kitais šviesiais šio krašto žmonėmis.
Įkvėpė ieškoti tapatybės šaknų
Šeštame dešimtmetyje K. Jocys kaip ir kiti iš Auksoro kilę vyrai išvyko į Klaipėdą. Jis pabandė laimę Baltijos laivyne, dirbo žvejybiniame laive, plaukdavo žvejoti ne tik į Kuršių marias, bet ir Baltijos jūrą. Vėliau dirbo Vakarų laivų remonto įmonėje, kur buvo daugiatautis kolektyvas. „Jis rasdavo kalbą su visais – ir su rusakalbiais, ir su žemaičiais. Mus, penkis vaikus, ugdė lietuviška dvasia“, – kalbėjo Virginijus. Jis iki šiol prisimena, kaip tėvelis grįžęs iš darbo vakarais patogiai įsitaisęs klausydavosi „Amerikos balso“. Ne tik politika domino – ir gyvas ryšys jungė: už Atlanto gyveno karui baigiantis ten pasitraukęs brolis Vaclovas. Su juo susitiko tik 1991 m., kai šis aplankė gimtinę.
Kazimieras niekada nestokojo sarkastiško humoro – pasišaipydavo ir iš savęs, ir iš kitų. Sovietmečiu balandžio 22 d., Leninio gimimo dieną, plevėsuojant vėliavoms, juokdavosi, kad šios – jo garbei, gimtadienio proga.
„Gimiau Klaipėdoje, užaugau prie Žemaičių plento – mamos gimtinėje Sarviečių kaime Šilalės rajone leisdavau vasaras. Abu tėvai – žemaičiai, aš irgi žemaitis – tai dalis mano tapatybės“, – akcentavo Virginijus.
V. Jocys prisipažino, kad jo gyvenimo kelio pasirinkimą nulėmė tai, kad tėvelis ugdė lietuviškumo dvasia, skiepijo meilę gimtajam kraštui. „Įtakos turėjo ir aktyvūs, visuomeniški mano seneliai, tetos (iš mamos pusės senelis buvo šaulys, dėdė karininkas). Manyje visada ruseno lietuviškų šaknų paieškos. Tai svarbu kiekvienam“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Jocys surinko istorinės medžiagos ne tik apie savo giminę, Endriejavo kraštą, Laukuvą, Karteną ir kitas vietoves. „Man patinka taikomoji, ne akademinė istorija, – sakė jis. – Tai gyvoji istorija – prisilieti prie žmonių likimų, gyvenimų, tarsi antras kvėpavimas atsiranda ne tik tiriančiajam, bet ir ten gyvenantiesiems.“
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
