„Klevelis“ moko ne tik dainuoti, bet ir siekti svajonių

Gargždų muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Klevelis“, Dainų švenčių, festivalių, įvairių konkursų dalyvis, harmoningais balsais ir pasirinktu repertuaru džiugina ir išrankiausių klausytojų širdis. Nors karantinas ribojo choristų galimybes dainuoti gyvai, tačiau per šį laikotarpį parengta nauja koncertinė programa jau pristatyta miesto visuomenei. „Klevelis“ neseniai koncertavo Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Instrumentų įvairovė
Gargždų muzikos mokyklos mokytojas metodininkas, berniukų ir jaunuolių choro „Klevelis“ vadovas G. Krušinskis pasakojo, kad berniukus jau prieš 25 metus pradėjo burti į chorą buvęs Muzikos mokyklos direktorius Vidutis Normantas. „Tada jis vadovavo chorui, pasikvietė mane padėti ir taip prasidėjo mūsų darbas kartu. O po to šią veiklą perėmiau aš“, ‒ šypsodamasis kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, jog kitais metais žada surengti 25 metų jubiliejinį koncertą. Paklaustas, kodėl chorui parinko „Klevelio“ pavadinimą, G. Krušinskis paaiškino, kad tai buvo spontaniškas pasirinkimas, nes yra „Ąžuoliuko“, „Dagilėlio“ chorai, tad jie nusprendė pasivadinti „Kleveliu“. Iš viso chore yra 43 jaunuoliai. Repeticijos vyksta 2 kartus per savaitę po maždaug 3 valandas. Choro vadovas atkreipė dėmesį, jog pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patvirtintą programą mokymasis groti kuriuo nors instrumentu šalia dainavimo yra būtinas: „Pagrindinis choristų „instrumentas“ yra dainavimas, o papildomai dažniausiai renkasi pianiną, bet būna, kai vaikai renkasi ir akordeoną, smuiką, pučiamuosius instrumentus.“
Daug metų „Kleveliui“ akompanuoja koncertmeisterė metodininkė Elena Tislenka.

Atkakliai siekė savo tikslo
Pasak „Klevelio“ nario Jokūbo Adomkaus, dainavimą jis pasirinko dėl bendraamžių įtakos: „Labai daug mano bendraklasių lankė Muzikos mokyklą. Tuo metu aš labai pavydėjau, tačiau pats bijojau ten išbandyti save. O vėliau, kai buvau antroje ar trečioje klasėje, surizikavau, nes noras būti čia niekur nedingo.“ Martynas Bigelis dėstė, jog visa jo giminė muzikuoja, todėl ir jis norėjo eiti tuo pačiu keliu. O Julius Tamošauskas pridūrė, jog jam patinka ši veikla, nes lavina balsą ir išmoko lengvai atpažinti natas.
Deja, anot mokytojo G. Krušinskio, pasitaiko, kad berniukai kartais nusprendžia nebelankyti choro: „Pirmaisiais metais pasitaiko ypač dažnai, bet tai natūralus dalykas, nes pavargsta, visko atrodo per daug.“ Choro vadovas atkreipė dėmesį, kad karantino metu konkrečių tikslų užsibrėžę nebuvo, tačiau siekis visada yra dalyvauti įvairiose šventėse, konkursuose, festivaliuose ir kuo daugiau koncertuoti. „Daug koncertų mes neturėjome, paskutinis buvo praeitą sekmadienį Gargždų bažnyčioje. O gegužės 21 d. žadame važiuoti į jaunimo chorų festivalį „Balsų mozaika“ Vilniuje“, ‒ informavo G. Krušinskis.
Kipras Venckus paminėjo du įsimintiniausius koncertus. Vienas buvo Plungėje, festivalyje „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, o kitas Gargždų kultūros centre. „Išvažiavę į Plungę turėjome galimybę ne tik dainuoti, bet ir pamatyti gražų fontaną, pastatų, statulų, o kultūros centre buvo labai daug įdomių pasirodymų“, ‒ sakė K. Venckus.

Stiprus ryšys su tėvais
Chorvedys dėstė, kad daugelis berniukų dainavo jau darželyje, o „Klevelį“ pradėjo lankyti nuo 8 metų. „Gaila, kad tėvai kartais net nežino, jog vaikas geba puikiai dainuoti, ir neatveda į Muzikos mokyklą“, ‒ pridūrė jis. Anot Jokūbo Adomkaus, visi, lankantys šį būrelį, sutaria gerai, o jeigu pasitaiko pykčių, jie per kelias minutes išsisprendžia savaime. G. Krušinskis, norėdamas palaikyti balansą, sakė, kad vaikams dažnai nuolaidžiauja, nes mato jų nuovargį po mokyklos: „Jeigu aš pradėčiau stipriai visko reikalauti, tai čia visi išbėgiotų. O kad jie nejaustų didelės prievartos, kartais netgi anksčiau paleidžiu.“ Pasak jo, muzikuojančių paauglių pasaulėžiūra yra kitokia, todėl vadovas nuolat palaiko glaudų ryšį su tėvais ir stengiasi, kad vaikai nenuklystų nuo tinkamo kelio ir nesiliautų lankę Muzikos mokyklos. Pašnekovas pasidžiaugė, jog kartais sulaukia šiltų vizitų tų, kurie jau seniai yra baigę Muzikos mokyklą. „Einant gatve malonu išgirsti „Labas, mokytojau!“, net neatpažįstu kartais savo buvusių mokinių, kurie jau su barzdomis ir turi vaikų“, ‒ šypsojosi G. Krušinskis. Choro dainininkai Motiejus Adomkus ir Arijus Sungaila savo vadovui linki daug sėkmingų pamokų ir juokdamiesi priminė, jog tesėtų pažadus, nes „vieną kartą mokytojas pažadėjo išmokyti pagroti Hario Poterio melodiją, o kitą kartą nenupirko žadėtų ledinukų.“

Egidija JOKUBAUSKAITĖ