Kosmosas
HUMORESKA
Akcizas Kloika sužinojo, kad greitai bus įkurtas Lietuvos kosmoso biuras, tad vienas pirmųjų padavė paraišką Ekonomikos ir inovacijų ministerijai dalyvauti ES kosmoso programoje. Gavęs kvietimą į pokalbį, nedelsė ir prisistatė. Pasitiko jį trise, su pagarba sodino už stalo, gyrė už parodytą drąsą, sulaukus tokio garbingo amžiaus, žengti į šalyje dar tik gimstančią kosmoso bendruomenę. Akcizas kukliai išklausė visas liaupses ir pažadėjo pagelbėti, kol tik gyvas bus. Pasiteiravus, kuo būtent prisidės, buvo atsakyta, kad investicijomis.
– Kaip tik to mums dabar labiausiai ir reikia, – nušvito komisija.
Pasivaišinus kava, pradėjo klausinėti konkrečiau – koks išsilavinimas, kokioje srityje dirbęs, gal karo lakūnu buvęs.
– Visą gyvenimą skraidžiau padebesiais, bent jau taip apie mane, kas gerai pažįsta, šneka.
Komisija susižvalgė tarpusavyje – tas diedas šaiposi iš mūsų ar paslaptingą vaidina? Pateikė dar virtinę klausimų ir į visus juos Kloika atsakė, bet taip suktai, kad nebeina suprasti, ar jis durnas, ar koks provokatorius. Kalba turįs šioje srityje didžiulį potencialą, pripažintą įvairių valstybinių institucijų, bet tiksliau neįvardija.
– Sakykite, prašau, pone, – įsidrąsino kažkuris, – ar galėtumėte atsakyti, kas būtent Jus paskatino kreiptis į mus?
– Žinoma, galiu, – plačiai nusišypso Akcizas, – anokia čia paslaptis – „Sodra“.
– O jeigu išsamiau?
– Prašom. Nuėjau aš į „Sodrą“ ir paklausiau, kodėl mano pensija tokia maža – tik penki šimtai eurų. Tai tie kad supyko: „Ką Jūs šnekate? Penki šimtai kas mėnesį, visada laiku, namuose sėdint. Lietuvos mastu čia ne pensija, o kosmosas.“
Algimantas VAŠKYS
