Kretingališkiai, vaduodamiesi iš sąstingio, rankų nenuleidžia

Pastarieji pandeminiai metai prislėgė žmones – vargina nežinomybė, nestabilumas, iš to kyla baimė, pyktis, nepasitikėjimas. „Prireiks nemažai laiko atsikratyti slogios nuotaikos, susitaikyti su tuo, kas vyksta, priimti realybę“, – kalbėjo Kretingalės kultūros darbuotojai. Bendruomenės atstovai viliasi, kad bėdos praeina, o jų idėja stengtis dėl laisvalaikio ir sporto aikštelės konkurse sulauks palaikymo.

Sumažėjo skaitytojų
Kretingalėje šią savaitę iš krantų išsiveržė Danė, apsėmusi slėnį. Dėl pertekliaus vanduo nebesusigeria į žemę – apsemti kai kurių gyventojų sklypai, daržai, vanduo veržiasi į rūsius. „Žmonės skundžiasi, bet ką padarysi? Ir mano daržą apsėmė“, – kalbėjo Kretingalės seniūnaitijos seniūnaitė Regina Baranauskienė.

Prie Kultūros centro, skverelyje, tyvuliuoja netikėtai atsiradęs tvenkinys.
Nuotaikos nepakylėja pilkas kaip cepelinas dangus – nesibaigiantys lietūs, šlapdriba. Tokią dieną teko kalbėtis su miestelio žmonėmis.

„Sąstingis Kretingalėje – karantino pasekmės jaučiamos ne tik mūsų miestelyje, bet ir visoje šalyje, – dėstė Kretingalės filialo bibliotekininkė Birutė Grybauskienė. – Per televiziją nuolatiniai bauginimai – gal taip lengviau valdyti visuomenę? Susipyko šeimos, giminės, artimieji, vieni kitų bijo, vadina vakseriais, antivakseriais – nebendrauja tarpusavyje.“
Bibliotekininkei nelinksma, kad nesulaukia tiek skaitytojų, kaip prieš pandemiją. Ne tik knygos pasiimti ar spaudos paskaityti ateidavo, bet ir pasikalbėti norėdavo, slogių minčių atsikratyti, gražiomis pasidalinti. Jos manymu, prastai, kad nebėra bendrystės, renginių, žmonės nebegali švęsti. „Kaip tuomet nuotaiką pakylėsi?“ – retoriškai ištarė Birutė.

Stengiasi nepasiduoti pesimizmui
Bibliotekos duris pravėrusi Sigita Meškauskienė prisipažino, kad čia užsukanti beveik kasdien. Pasak B. Grybauskienės, ji savanorė, padeda knygas tvarkyti, renginiams ruoštis. Sigitą, kaip ir kitus kretingališkius, jaudina kylančios kainos, kaip ir kiti, nekantrauja sulaukti mokesčių už komunalines paslaugas sausio mėnesio sąskaitų. Juk namas šildomas dujomis, o kiek šios pabrango!
Nieko džiuginančio negalėjo pasakyti ir į biblioteką įžengusi paštininkė Jurgita. Anot jos, Kretingalėje – nieko naujo. Tai, kad buvusios dirbamos žemės laukuose dygsta privatūs gyvenamieji namai – įprasta kretingališkiams. Nesistebi, jog per pandemiją užsidarė miestelyje bandžiusi įsitvirtinti gėlių krautuvėlė (apie ją rašėme „Bangoje“). Jauna verslininkė kaip įmanydama stengėsi išsilaikyti – taikė nuolaidas, siūlė dovanas ir panašiai. Bet, pasak kretingališkių, kaip išsilaikyti Kretingalėje, tarp Kretingos ir Klaipėdos, kur didžiausios gėlių parduotuvės. O va, siuvyklėlė senokai laikosi – savininkė retsykiais namuose, retsykiais siuvyklėlėje dirba ir šiaip taip gyvuoja. Kirpykla miestelyje irgi veikia.

Apsišarvavę kantrybe
Į biblioteką užsuka ir senjoras kretingališkis Kazys Savickas su žmona Juzyte. „Ar verta skųstis, keiksnoti, jeigu nuo to niekas nepriklauso?– retoriškai klausė jis. – Kaip mus paveikė antri pandeminiai metai? Mes – pokario vaikai: užremk duris, užkalk langus – išgyvensime, mes visada turime atsidėję juodai dienai.“
K. Savickas pasakojo, jog namui šildyti vasarą nusipirko akmens anglių – iš anksto šildymo sezonui pasiruošė: po 156 eurus už toną mokėjo, o dabar jau 230 Eur paklotų.
„Nekeiksnojame to, kas dabar vyksta, – gyvenimas tęsiasi, – kalbėjo J. Barauskienė-Savickienė. – Namuose turime užsiėmimų – mezgu kojines vaikams ir anūkams, laikome vištų, kuriomis reikia pasirūpinti, vasarą – dar ir daržai. Į parduotuvę einame nedažnai – daugiau nusiperkame maisto prekių. Bet ir tarp keturių sienų nesėdime – geru oru aplankome piliakalnius, kuriais domisi vyras. Namuose neužsisklendžiame, bet ir pas kaimynus nevaikštinėjame, nuotykių neieškome. Abu su vyru pasiskiepijome dviem skiepais, ir, ačiū Dievui, esame sveiki.“

Viltį žadina loterija
Kretingalėje – trys viena šalia kitos įsikūrusios parduotuvės turi savo pirkėjus. „Labai jų sumažėjo nuo praėjusio šeštadienio, kai nebereikia galimybių paso – išlaisvėjus išvyko apsipirkti į didžiuosius prekybos centrus. Anksčiau pilna parduotuvė būdavo – atvykdavo ne tik vietinių, reikėdavo žmonių srautus reguliuoti, o dabar tuščia, – nelinksmai dėstė parduotuvės „Aibė“ vedėja Renalda Riniuvienė. – Žmonės perka tik būtiniausius maisto produktus – pieną, duoną, visi skundžiasi, jog viskas taip pabrango. Pensininkui, mažas pajamas turinčiam žmogui, kiekvienas centas brangus, nesvarbu, kad padidino pensijas, algas – kainų šuolis jas aplenkė. Kasdien brangsta prekės: sumoka žmogus 20–30 eurų, o nėra ką valgyti. O dar mokesčiai už elektrą, šildymą…“
Prekybininkės patikino, jog šiemet daugiau perkančiųjų loterijos bilietus – žinia apie 24 milijonų eurų laimėtoją sostinėje žadina viltį, kad realu išlošti milijoną. Visgi kretingališkės neprisimena, kad šioje parduotuvėje nusipirkęs loterijos bilietą kas nors būtų laimėjęs kažką reikšmingesnio. „Aš perku bilietus kas savaitę, bet tik kelis ar keliolika eurų pavyko laimėti“, – šypsodamasi prisipažino pardavėja Rūta.
Per lietų sunkiai į parduotuvę dviračiu atmynusi pensininkė Anelė rinkosi vaisius ir daržoves. Skundėsi, kad persirgus kovidu nėra sveikatos. „Bijojau nuo jo skiepytis, tik nuo gripo pasiskiepijau“, – neslėpė pirkėja.

Priimtų iššūkį
Antrus metus Kretingalės kultūros centre nėra nuolatinio vadovo – vis neįvyksta konkursas. Nežinomybė, kaip seksis ateityje renginiai, ar sugrįš žiūrovai, meno mėgėjai, kurių gretos dėl pandemijos išretėjo, slegia renginių organizatorę Violetą Lisovaitę. „Pandemija baigsis, bet kada psichologiškai išeisim iš tos būsenos? Reikia laiko – tikiuosi, kad mes būsim reikalingi“, – vylėsi ji.
Šeštus metus Kultūros centre dirbanti V. Lisovaitė abejojo, ar šiomis sąlygomis yra kultūros darbuotojų, vis dar degančių kūrybine aistra. „Reikės iš naujo įžiebti tą kibirkštėlę, vėl ieškoti sprendimų, prisitaikyti, bet svarbiausia nenukabinti nosies, suvokti ir priimti realybę, kad iš pradžių nematysime tiek žmonių, kiek norime, – dalijosi įžvalgomis pašnekovė. – Kita vertus, per pandemiją žmonės turėjo laiko suvokti save, atrasti talentus, pomėgius, ir galbūt sulauksime tų, kurie niekada nedrįso savęs išbandyti scenoje.“
V. Lisovaitė išanalizavo, ką per penkmetį sukūrė Kretingalės kultūros centre. „Ne viskas pavyko, bet ir tai man naudinga: tobulėjau, – šyptelėjo ji. – Kultūrinis darbas mažame miestelyje – specifinis: turi būti labai savarankiškas. Čia kasdien nesusitinki su meno kolektyvais, dažnai esi vienas.“ Pašnekovė džiaugėsi užsimezgusiu ryšiu su Kretingalės bendruomene. „Ji atviresnė, sklandžiau vyksta komunikacija, lengviau priimame sprendimus, dalijamės idėjomis“, – atskleidė pašnekovė.
V. Lisovaitė neslėpė, jog mielai priimtų iššūkį vadovauti Kretingalės kultūros centrui. „Mane įkvepia kolegų, aplinkos palaikymas, kad aš galėčiau. O jeigu nepavyktų laimėti konkurso, vis tiek būtų nuostabu jausti žmonių įvertinimą, pagarbą“, – kalbėjo renginių organizatorė.

Randa įdomių veiklų
Kretingalės seniūnaitijos seniūnaitė R. Baranauskienė nuotaiką praskaidrina lankydamasi Kultūros centro salėje vykstančiose treniruotėse. „Du kartus per savaitę susirenkame apie 10 senjorių. Su mumis dirba trenerė – labai smagu pasimankštinus, – džiaugėsi pašnekovė. – Po mankštos dalyvauju choro repeticijose.“
Kretingalės bendruomenės pirmininkė Eglė Jaugelavičė stengiasi su bendraminčiais rasti veiklų, kurios patrauktų, vienytų žmones. „Renkamės, svarstome, ko reikia, kad būtų įdomu įvairių poreikių žmonėms. Rengiame projektus – ne viskas pavyksta, bet įgyjame patirties. Visada padeda rajono Savivaldybės administracijos specialistai, gelbsti seniūnijos darbuotojai. Sėkmė lydi pataikius veiklas: vieniems patinka sportas, kitiems – rankdarbiai. Pernai surengėme edukacijas – keramikos užsiėmimai sudomino žmones, taip pat ir adventinių vainikų kūrimas. Stengiamės suburti žmones, kurie skirtingi, įvairiai išgyvena dabartinę situaciją. Betgi viskas praeina – bėdos taip pat. Šiuo metu mums svarbiausia laimėti konkurse „Tavo idėja“ ir gavus finansavimą įrengti Kretingalėje laisvalaikio ir sporto aikštelę“, – kalbėjo E. Jaugelavičė.

Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.